Visur gera, kur mūsų nėra

Dabar pabūsiu ne tokia, kaip visada, ir parašysiu apie kai ką kitą. Vakar, beskaitydama knygą mokyklai, (V. Krėvė "Skirgaila") užtikau veikėjų dialogą, kuris pasirodė įdomus ir net aktualus.

Davainis: Gaila, kad esame jau kito amžiaus žmonės ir nebegyvename, kaip mūsų tėvai ir protėviai gyvendavo.
Daugaila: Tavo tiesa, bajore. Gyvenom, kaip mokėjom.
Butrimas: E, visur gera, kur mūsų nėra. Ne veltui taip kalbėdavo seni mūsų protėviai.
Daugaila: Aš manau, kad ir ten bloga. Gal to niekuomet ir nebuvo, kas dainoje pasakyta. Bet pasvajojom, paliūdėjome senus laikus beminėdami, ir - gerai. Ne kasdien dabar išgirsi dainą, kuriuos paklausyti verta. Štai kas yra!
Davainis: Klausai dainos ir lyg antrą sykį gyveni. Ir pasakykite jūs man, vyručiai, kokia jos galia! Tiek sužavi, jog...

Iš šitos ištraukėlės išeitų neblogas samprotavimo rašinys :D Gal ir man reiks pradėti kur nors užsirašinėti įdomias mintis iš knygų..?