Labai norėjau parašyti postą apie šį albumą, bet dabar sėdžiu ir nežinau nuo ko pradėti. Gal pirmiausia, kad Fosteriai su savo debiutiniu albumu "Torches" kartelę užkėlė labai aukštai, ir aš, tiesą sakant, nemaniau, kad su tolimesniai įrašais jie pdarys kažką geriau. Dažnai taip būna, daug lūkeščių bet gaunasi šnipštas. Kai išėjo pirmas singlas "Coming of age", pamaniau, Hmm, nieko nieko, bet tikrai ne ta daina, kuri taip kabintų, kaip tai buvo su pirmu singlu iš "Torches". Tada "Pumped up kicks" buvo my jam, oh yes. Tamsus ir lyriškas, ir toks mielas širdžiai.
Bet galiausia, pagarbos šios grupės debiutui vedama, nusprendžiau duoti "Supermodel" šansą. Ir... neapsirikau. Kaip jie patys sakė, "Torches" buvo dainų kratinys sudėtas į vieną, o "Supermodel" jau yra vienas organizmas, kuriame viskas dera, daina po dainos vieną kitą papildo ir sukuria puikią harmoniją.
Sunkesnis ir lyriškesnis albumas, prisotintas sukauptos patirties, ir, kaip jau minėjau, harmonijos. Jaučiu ir daug mistikos ir paslapties žodžiuose, "plaukiančios" muzikos, o tuo pačiu ir labai daug gitarų chaoso, ir "smarkių" akimirkų. Dainavimas falsetu visada buvo silpnybė.
Dainas, kurias norėčiau išskirti -- "The Truth". Kai kas net sako, kad ši daina, vien ji geresnė už visą jų debiutinį albumą. Priverčia susimastyti, bet esu linkusi sutikti su šia nuomone. Po pirmos perklausos, po pirmų sekundžių, žinojau, kad ši daina užims svarbią vietą mano gyvenime. Gražumėlis.
