Halcyon

Šiuo metu, kaip tik antrą kartą perklausau šį albumą, ir net keista, nes dažniausiai, labai labai laukiu albumu, paklausau kartą, šiek tiek nusiviliu, per prievartą klausau antrą kartą, ieškodama to kabliuko. Ellie Goulding pirmą albumą "Lights" klausiau. Albumas neblogas, tačiau to kabliuko neradau. Tada man patiko, kad ji pati rašo dainas, patiko, kad ji labai išvaizdi mergina, ir patiko, kad jos balsas įdomiai skamba. Skamba kaip visai nebloga kombinacija, tačiau tai nebuvo toks albumas, kurį klausyčiau ir klausyčiau. Net MP3 turėjau kelias dainas, tačiau jas kažkaip ir prasukinėjau. Būna tokių dainų, oh būną. 

Apie antrą jos albumą sužinojau atsitiktinai, kadangi neseku Ellie karjeros ir nelabai domiuosi jos naujausia veikla. Tiesą sakant, man į akis krito albumo viršelis ir pavadinimas. "Turėtų būti geras" - pamaniau. Ir parsisiunčiau. Jau po pirmų dviejų dainų supratau, kad šitas albumas neužsigulės mano laptopo kietajame diske. Bus klausomas. Yes. 

Albumo skambesys labai šiuolaikinis, daug elektros, tačiau ne autotune. Labai pagirtina, ir gerai, nes jos balsas tikrai unikalus ir puikiai klausos. Šiaip, natūraliai  jos balsas puikiai skambėtų ramaus, Taylor Swift ar Colbie Caillat, stiliaus dainoms, tokioms, kur žodžiai užgožia viską, ir jų klausomasi, dėl lyricų, kur balsas švelnus švelnus ir plaukiantis, klausai ir net saldu. Taigi, dabar įsivaizduojam tokį gražų, plaukiantį balsą ir Florence and the Machine tamsius lyricus, su Calvin Harris elektrine muzika fone. Tiesiog nuostabus kontrastas. Tikrai, labai sveikintina. Jei čia buvo eksperimentas, jis tikrai puikiai pavyko. Daug atlikėjų bando įtikti dabartinėm muzikos madoms, ir tikrai nedaug kam tai pavyksta. Drąsiai pridedu širdį prie širdies - šį kartą Ellie tai puikiai pavyko. Ir jei net esat prieš tokią muziką, siūlau bent paklausyti. 

Visos albumo dainos kartu ir labai panašios, o tuo pačiu visos skirtingos. Klausai, ir "O, šita gerai", "O, ir šita". Ko gero, dabar, net nėra dainos, iš šio albumo, kuri nepatiktų, ir kuriai last.FM neuždėčiau "širdutės", taip išreikšdama savo simpatiją vienai ar kitai dainai. Labiausiai įsiminė, žinoma, titulinė "Halcyon", taip pat pirmas singlas "Anything Could Happen". Kažkuo sužavėjo "Atlantis", " I know you Care", "Explosions", "Figure 8", "Only You", "Joy" o tokios dainos, kaip "Dead in the water" ir "My Blood" tiesiog šaukte šaukiasi antraštės -  "Įkvėpta Florence and the Machine". Man tai patinka. Nemėgstu banalumo, ir dažniausiai albume ieškau ko nors šokiruojančio, įkvepiančio, ar tai būtų melodija, ar žodžiai, ar tas vadinamasis kabliukas. 

Šis albumas tai turi. 

Skanaus. 

Pirmas albumo singlas "Anything Could Happen"

Settle Down

Once you're 20

Where's your brain?

Checking in to check you out, 

Concerned about your whereabouts. 

Atsimenu, labai labai bijojau išgirsti naujas No Doubt dainas, nes aš juos dievinu nuo pat tų dienų, kai man buvo 5keri ir pirmą kartą išgirdau "Don't Speak". Bet taip pat labai labai ir laukiau išgirsti, ką jie naujo sukurs. Laukti reikėjo ilgai, nuo paskutinio jų albumo "Rock Steady" išleidomo 2001m, praėjo visi 11 metų. Labiausiai bijojau, kad mano vaikystės didvyriai mane nuvils ir teks lieti ašaras n-tajį kartą klausant "Tragic Kingdom". 

Ilgas laukimas baigėsi, ir vakar visur užgrojo pirmas comeback singlas "Settle Down". Labai bijojau, kad jie mes savo reggie ir ska stiliaus skambesį ir užkibs už ko nors šiuo laikiško. Bet, jie gi No Doubt niekada nenuvils. Po kelių "Settle Down" perklausų, iš naujo įsimylėjau ir grupę ir visą ką man primena jie. 

Čia video:

Dažnai būna išgirdus naują mėgstamo atlikėjo dainą, apima nusivylimas, tačiau ne šį kartą. Dainą iš kart pamilau ir vis spaudau repeat mygtuką. Klipas taip pat paliko gilų įspūdį, ne vien dėl to, kad nei Gwen nei vaikinai visiškai nesensta (Gwen šiuo metu 42!) tačiau ir tuo, kad klipe matau ne tik besihuginančius grupės narius, tačiau ir senus gerus muzikantus pažįstamus iš No Doubt DVD, o taip pat šmestėli Gwen solo laikų šokėjos Harajuku Girls. Kaip viena didelė šeima ;''') 

Belieka sulaukti naujo albumo, iki kurio išleidimo neliko nė 100 dienų!!! Žmonės, jie grįįįįžo!!! 

Rudenio naujienos!

Šis ruduo, bent man, jau nusimato labai neblogas. Trys mano mėgstamiausi atlikėjai/grupės ruošia naujus įrašus paleisti į pasaulį. Kas begali būti geriau? :) 

Ką gi, pirmiausia mano visų laikų mėgstamiausias garbanius Mika, ilgai tempęs savo trečią albumą "The Origin Of Love". Pirmiausia, buvo sakoma, kad vyrukas savo albumą išleis metų pradžioje, kovo mėnesį, tačiau kovas ėjo ir praėjo, fanai sėdi be albumo. Vėliau Mika ramino fanus, sakydamas, kas albumas išeis vasaros pradžioj. Vasara atėjo, albumo nėr. Yra nauja daina. Ne singlas, daina. O albumas trečią kartą perkeliamas į rugsėjo mėnesį. Rudens albumas #1. 

Albumas #2, kurio labai laukiu yra mano mėgstamos grupės The Killers kuri brandino albumą nuo 2008m, į tą laiką įterpę net trijų narių solinius albumus, tačiau niekada nesustojusius. Albumas vadinsis "Battle Born" ir taip pat numatomas rudenį. 

Albumas #3, kurio laukiau ilgiausiai, nuo pat 2003m. yra mano mėgstamiausios vaikystės, 90st grupės No Doubt. Gal ir gerai, kad albumas buvo brandinamas tiek ilgai, nes dabar jis yra labai laukiamas, brandus ir, tikėkimės, geras. Visi skubiai sukurti albumai dažniausiai buna neišbaigti ir lėkšti, tad tikiuosi laikas padarė savo. Albumas vadinsis  "Push and Shove"  o pirmas singlas ir video "Settle Down" bus publišuojamas jau liepos mėnesį. Yaaay! :) 

Fun.

Prieš porą mėnesių, per MTV randomly pamačiau "We Are Young" klipą. Tada jis man jokio įspūdžio nepaliko, vaidinai išvaizdūs, tačiau ne tokie išvaizdūs, kad imtum googlinti jų foto, o ir klipas labai jau paprastas ir neišskirtinis. Mane užkabino daina, tačiau irgi ne iš karto. Po kokios savaitės, parsisiunčiau dainą ir po kokių trijų perklausų iš eilės nusprendžiau parsisiųsti ir ebu, šiai dienai jų išleistus albumus.
Taigi, taip prasidėjo mano pažintis su Fun. Gera grupė su pačiu blogiausiu grupės pavadinimu muzikos istorijoje. Bet rimtai, kas save grupę pavadintų "Fun."? :D

Pirmas jų albumas "Aim and Ignite" pasirodęs antroje 2010-ūjų pusėje, nebuvo pastebėtas ir nesuteikė grupei tos saldžios pasaulinės šlovės, kurios tikisi kiekvienas pradedantis atlikėjas.

Tačiau mano nuomone, albumas tikrai labai geras ir įvairus. Viena daina "Be Calm", skamba lyg nedidelis miuziklas, su visais reikiamais elementais, pakilimais ir kulminacijomis, kas yra labai įdomu ir neįprasta, tačiau kaip eksperimentas, labai vykęs ir net neįprastai norėčiau daugiau tokių dainų. Kitos dainos variuoja tarp lėtų  baladžių iki greitų pop gabaliukų, tokių saldžių ir komercinių, kad net saldieji 1Direction galėtų pavydėt.

O taip pat ir albumo viršelis ironiškai linksmas ir su mintim. Kas retai pasitaiko šiais laikais, kur viena random nuotrauka, šiek tiek photoshopo ir įmantrus šriftas daro stebuklus. 

Antras albumas "Some Nights" išėjęs šias metais jau susilaukė šiek tiek dėmesio po singlo "We Are Young" . Dabar man net atrodo juokinga, kaip viena daina gali padaryti tiek daug grupei ir jų šlovei. Tiesa, dabar erzina, kad žmonės pavėlavę ima jų klausyti ir sakyti "Ką tik atradau toookia dainą" ir numete "We are young" linką. Imdavo atsibosti nuėjus į FaceBook matyti iš eilės aštuonis žmonės įmetusius tą pačią dainą per dieną. 

O pats albumas labiau komercinis nei pirmas ir ne toks įvairus. Bet labai jaučiasi Queen įtaka ir jų dvasia, kas man labai patiko ir užkabino. Ypač patinka titulinė daina "Some Nights", artima ir daug pasakanti. 

Taigi, grupė gera, daug žadanti ir tikiuosi, neužmigsianti ant laurų ir turėsianti ne vieną sėkmingą singlą. 

Make You Happy

Vakar Mikafanų pasaulėlį sudrebino netikėta žinia, netyčia "nutekėjo" nauja Mikos daina iš dar tik ruošiamo išleisti trečio albumo "The Origin Of Love". 
Dainą netyčią į pasaulį paleido Korėjos įrašų bendrovė, patweetinusi ir video ir dainą. Tačiau po kelių minučių susižiūrėjo ir tweetą ištrynė. Tačiau, what done is done. Daina jau visų fanų MP3 grotuvuose ir galvose!
Pats Mika džiaugiasi, kad fanai pagaliau turi galimybę išgirsti naujas dainas. Nors, manau, visada baisu, kad kažkas, ką taip ilgai darei ir brandinai, patekęs į pasaulį bus nusivylimas ir niekas nesupras to, kas atrodo labai normalu tavo galvoje.

Jei asmeniškai, daina nebloga. Jaučiasi, kad Mika rizikuoja ir ieško kažko naujo savo muzikai. Po pirmos perklausos piršosi mintis, kas Mika suka į populiarų Dubstep stilių, norėdamas daugiau perklausų ir platesnės auditorijos, bet po daugiau perklausų, ėmiau "įžiūrėti" Daft Punk įtaką, ypač robotizuotose detalėse. Visgi, aš ne Daft Punk muzikos fanė ir visi robotizavimai man yra nelabai priimtini ir mylimi. Visgi, pati daina aukščiausias pop muzikos lygis ir džiugu, kad Mika vėl pavarė savo stichijoj. 

Visgi, labai tikiuosi, kad The Origin of Love pasižymės stilių įvairove, bei bus sutinkama šiek tiek Life In Cartoon Motion žavesio ir šarmo, kuris ir privertė mane pamilti Mikos muziką. 

Born To Die

Mano jausmai šiai debiutuojančiai atlikėjai labai jau maišyti. Tai aš ja žaviuosi, tai aš negaliu patikėti kokia ji nesusitupėjusi ir naivi. Negaliu apsispresti, ar ji talentinga ar ne. Taip pat, dar nežinau ar ji man graži ar ne.

Žinot ką turiu omeny?

Mano pažintis su Lana prasidėjo tuom, kad matydavau savo FB draugus keliančius "Born to die" feisbuko newsfeeds dalyje kas 15minučių ir vis galvojau, kas čia visiems užplaukė? Tada, kai žmogus, iš kurio tikrai to nesitikėčiau, įmetė šitą dainą kaip savo statusą, nusprendžiau duoti tai dainą progą. Tiksliau video, nes kartais daina ir video taip nedera vienas prie kito, kad tada, pamatęs klipą nebegali klausyt dainos ar atvirkščiai. Pirmus du kartus, aš nesupratau, kas čia visiems patinka... O kiek man prireikė peržiūrų, kol supratau, kad mergina sėdinti krėsle ir mergina, kuri vis kiša liežuvį tam vaikinukui į gerklę yra viena ir ta pati Lana.

Taigi, po šito, perklausiau ir albumo. Pirmiausia, mano galva, ji labai neoriginali, kai rašo dainas. 9/10 albumo apie tą bastard vaikiną, dėl kurio pameti galvą, nors ir koks jis damaged, negali be jo įkvėpti, užmerkti akių ar atsidusti. Keista, bet aš niekada to nesuprasiu. Jos išreiškiamas pasiaukojimas man nesuprantamas. Taip noris ją supurtyt ir atmerkt jai akis, kad jei ji sėdės su savo mirtinai mylimų apsinešusiu nevykėliu, ji taip ten ir sėdės. Be tikslo ar planų ar kokios ateities vizijos, bet taip, su ta ugnele širdyje ir rožinias akinias. Mažiau 50tųjų holivudo filmų, gražuole. Beje, kažkur skaičiau, kad būtent tokie filmai ir yra jos dainuojamsis stilius. Hollywood pop. Gal visgi kažkas naujo?

Beje, kas liečia jos muzikinius sugebėjimus, aš labai pykstu ant jos, kad ji tokia naivi. Pažiūrėjus pasirodymą aukščiau, pasitikrinau ar tik nekraujuoja mano ausys. Jai reikia labai, labai, LABAI daug pratikos prieš dainuojant gyvai tokio masto laidoje. Bet kokioje laidoje. Bent jau dainavimo stilių pasirinkti reiktų. Prisiekiu, šiame video, vienoje vietoje girdėjau Shakirą.

Žodžiu, grįžtant prie mano padarytos įžangos, negaliu apsispresti, ar ji talentinga ar ne. Bus iš jos kas rimčiau ar nebus. Visgi, noriu tikėti, kad ji susiims, įleis kiek įvairovės į savo kūrybą, pradės rimčiau laikyti live performansus ir pasirinks tai, kas jai tinka ir patinka labiausiai. Pakolkas ji tik naivi mergiotė su galva pilna svajonių. Hey, Lolita, hey, laikas nusiimti rožinius akinius.

Ceremonials

Ilgai sėdėjau atsidariusi naujo posto 'skirtuką' čia ir galvojau, ką čia parašius. Jei atvirai, aš neturiu žodžių. Ir net nežinau, čia gerai ar blogai. Bet ko gero, jei albumas palieka tave be žodžiu, čia geras ženklas, m?

Vos tik perklausiau jos pirmą albumą "Lungs" n-tajį kartą, jau svajojau apie naują albumą, kaip koks nepasotinamas žvėris, norėjau dar ir dar. Man patinka, kad ji ne tik turi unikalų balsą ir išvaizdą (raudoni plaukai visada buvo mano silpnyyybė), bet ir tuo, kad jos muzika turi unikalų skambesį, o dar ir dainuoja ji apie neįprastus dalykus.

Kaip jau sakiau, laukiau naujo albumo kaip žvėris tyko naujo grobio, ir vos tik albumas "nutekėjo" (nene, aš jau nelauksiu iki helovyno, i'm too hungry for this) tuoj pat griebiau jį. Man Flo patinka tuo, kad jos albumai yra pilni pilni. Ir ji ne kaip kokia Rihanna, kuri išleidžia albuma su MAX 10 dainų, tada palaukiau pusę metų ir išleidžia dar vieną albumą su dar MAX 10 dainų. Suprantu, kad ekonominė padėtis spaudžia, bet tai man atrodo juokinga. Va Flo prisėdo ir šast - 20 dainų. I ain't even mad! The more the merrier! Ir dar kai visos dainos tokios tokios...! <3

Kaip pati Florence prasitarė, albumo skambesys yra labai organiškas, daug būgnų, daug choro elementų... Bandymas žaisti ir su elektro elementais, bet ačiū Dievui jokio autotune ir kito populiaraus šlamšto.

"What the water gave me"

Pirmas singlas. Ar daug esate girdėje dainų apie skendimą? Ir dar tokių UNF? Tiesiog, labai labai UNf daina. Ir dar, toks off-topic, man labai patinka Flo tatuiruotė, ant vidurinio piršto paukščio narvelis :} kada nors ir aš tokios norėčiau.

"Shale it out"

Antras singlas. Ko gero, daina labiau catchy nei pirmoji, ir video įdomesnis. Pati daina, kaip Flo sakė, apie pagirias. Kai esi toks nei šioks nei toks, tiesiog nori "išsikratyt" visas nesąmones iš savęs.

-----

Trečias singlas bus "No light, no light", kurio video dabar filmuojamas. Tikiuosi bus toks geras, kaip ir pati daina :}

O šiaip visos albumo dainos vertos tapti singlais. Jei kas dar galvojat, "Ceremonials" yra metų albumas. Tikrai B)

Jo Calderone

Pernai, liepos mėnesį padariau tokį įrašą - http://komiksuose.blogspot.com/2010/07/sir-gaga.html , kur įmečiau kelias, tuomet tik Gagos persirengusios vyru, nuotraukas.

Šiemet per VMA apdovanojimus, Gaga davė visišką kontrolę savo alter-ego Jo Calderonei.
Jeigu jums nors kiek nors patinka Gaga, kaip man, jau turbūt matėt jos klipą dainai "You and I", kur taip pat matyti Jo Calderone.

Kas tas Jo Calderone? Yra manančių, kad Jo yra modelis iš Japonijos. Yra manančių, kad Jo yra Gagos brolis dvynys. Iš tiesų, jis yra pati Gaga. Tiksliau viena iš jos asmenybių, kitaip vadinama alter-ego. Visai kaip Tyler Durden, paprastai stipresnė ir daugiau užmačių turinti tavo pasąmonės dalis, kuri ilgainiui stengiasi perimti savo šeimininko kontrolę.
Tiesa, aš tikiu, kad Gaga jį susikūrė sąmoningai. Tiesa, bandau sugalvoti kodėl, gal dėl populiarumo, gal; norėdama ką nors pasakyti ar tiesiog iš to, kad ji motherfuckin' Gaga. Bet kokiu atveju aš eilinį karta ja žaviuosi. Pati labai norėčiau turėti skilusią asmenybę (Tiesa, draugė, kuri moka skaityti delnus, vis man sako, kad gyvenu trigubą gyvenimą. Gal kada ir aš leisiu pasireikšti savajam Tyler Durden ar, šiuo atveju, Jo Celderonei)

Foster The People - Torches

Grįžtant prie blog'o ištakų ir tęsiant muzikinę blogo dalį, reiktų apžvelgti kokį albumiuką, ane?
Šią vasarą mano ausyse karaliauja šie trys visai neblogai atrodantys vyriokai - Mark Foster, Mark Pontius ir Cubbie Fink kitaip žinomi kaip Foster The People.

Aktyviai muzikuoti pradėjo 2009, indie grupė iš LA, šių metų vasario mėnesį išleidę pirmą EP "Pumped Up Kicks" , o vėliau vasarą ir debiutinį albumą "Torches". Kritikai negaili liaupsių, gerbėjai myli dainas, koncertų grafikas net neina į pabaigą... Labai labai sėkmingas startas!

Net negalėčiau pasakyti kaip prasidėjo mano pažintis su jų kuriama muzika. Tiesiog kažkur užmačiau, įvedžiau į youtube ir paklausiau kelias dainas. Ir užkibau. Seniai taip bebuvau ant kokios grupės užkibusi. Indie muziką visada žavėjausi, o ir MGMT yra viena iš mano mėgstamiausių grupių, taigi Foster The People taiko tiesiai į dešimtuką. Netasiklausau.


Debiutiniame albume "Torches" yra 10 dainų, visos su stipriais, kartais šiek tiek hipsteriškai rimai, upbeat muzika ir falsetiškais vokalais.
Jei reiktų išskirti kokią dainą iš albumo, butinai paminečiau "Houdini" (Taip, sakyčiau šita mano mėgstamiausia), taip pat žinoma debiutinį singlą "Pumped up kicks" , Waste", "Color on the wall (Don't Stop)", "Call it what you want". Visada prasuku tik "I would do anything for you", bet čia jau skonio reikalas.
Visos dainos tikrai labai labai gražios (kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet nesakyčiau, jei tai nebūtų tiesa) ir jei ieškot ko įdomaus paklausymui, tikrai rekomenduoju Foster The People. Su jais neprašausit ;)

Čia debiutinis "Pumped Up Kicks"



Mano mėgstamiausias "Houdini"



Ir pirmas, profesionaliai darybas klipas dainai "Helena Beat"

Nauji, seni filmų maratonai

Edwardo Nortono maratonas oficialiai baigtas. Peržiūrėjau visus sąraše buvusius filmus (išskyrus "Frida". Don't ask.) ir labai dėl to savimi didžiuojuosi. Viena nedidelė pergalė pasiekta :) Dievaži, prisifangurlinau kuriam laikui! Visiems sutiktiems tik ir giriu, koks Nortonas talentingas, žavingas...! Iki šiol sunku patikėti, kad už savo talentą jis nėra gavęs Oskaro. Tikiuosi tokį gaus bent jau už karjeros nuopelnus :)
Ir iš tiesų, kad ir kaip mylėčiau Hugh Jackmaną, dabar mano mėgstamiausio aktoriaus pozicija užimta Nortono, ir ne veltui. Norėčiau, kad daugiau žmonių pasidomėtų jo vaidmenimis, jis iš tiesų neeilinis!

Dabar, kai Nortono filmai peržiūrėti, pamaniau, būtų įdomu tęsti maratonus. Taigi į mano akiratį patraukė Quentin Tarantino. Sesuo kartą užsiminė -- "Jei jau žiūrim senesnius filmus, reiktų pažiūrėt 'Pulp Fiction' (Bulvarinis skaitalas)" Pats filmas tikrai ilgas (~3val) ir iš tiesų jį žiūrėti buvo gan sunku. Dialogai ilgi, tačiau nenuobodūs. Labai random ir neįprasti, bet nenuobodūs. Taip pat veiksmas vyko nechronologine tvarka, kas labai painiojo. Tačiau pačioje pabaigoje viskas susidėliojo į savo vietas. Jei iki tol žiūrėdama galvojau "Koks ilgas, nuobodus filmas.. Kada gi jis baigsis?" tai pažiūrėjus galėjau neištarti tik "Wow!" Šedevras. Tas turbūt ir užkabino. Tas netikėtumas. Būna žiūri ir BUM - to tikrai nesitikėjai. Tarantino braižas. Ir dar jo mūza Uma Thurman. Goddamn!

Taip turbūt ir pradėjau Quentin Tarantino filmų maratoną. Po "Pulp Fiction" sekė "Inglourious Basterds". Tarantinas specialiai pavadinime paliko dvi klaidas. Tad nesusipainiokite. Tiesą sakant filmą siunčiausi, tada dar ne dėl Tarantino, o dėl Brad Pitt. Visada jo labai nemėgau, bet po "Fight Club" pradėjau jį gerbti kaip aktorių. Žodžiu, "Inglourious Basterds" buvo daug daugiau nei tikėjausi iš filmo. Jis buvo persunktas Tarantiniško smurto, ilgų random dialogų ir žinoma ciniško humoro. Aaah. Puikumėlis. Va po šito filmo pasakiau sau "Reikia peržiūrėt visus Tarantino šedevrus". Taip sekė abi "Kill Bill" dalys (Pirma geresnė, bent jau man. Just saying) , "Four Rooms" (Tiesa tik ketvirtas kambarys buvo Tarantino, bet visas filmas vertas dėmesio) , "Reservoir Dogs" (Šitas super. Labai labai rekomenduoju) , "Jakie Brown" (Paslėptas Tarantino šedevras, bet labai jau lėtas) ir "Death Proof" (Vienas iš Quentin geresnių). Ir jau apsižvalgiau, kad ir jo režisuoti filmai baigės :( Bet jei jau pradėjau su juo, tai greičiausiai reiks susiveikti ir filmus, kuriuos jis parašė arba tiesiog kuriuose vaidino. Jis gi genijus. Tikrų tikriausias genijus :))