O. Koršunovo "Hamletas"

"...Tai bene ilgiausiai brandintas režisieriaus darbas: repetuota visus metus ir, kaip teigia teatro kritikai, eita link jo ištisus dešimt metų nuo pat pirmųjų režisūrinių žingsnių. „Hamletu“ Koršunovas lyg įprasmina, apvainikuoja savo kūrybinę ir gyvenimišką patirtį, užduoda sau klausimą – „kas aš esu dabar“? Noras statyti „Hamletą“ yra vienas sąmoningiausių režisieriaus pasirinkimų. Teko girdėti ir apie pradinį režisieriaus sumanymą šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlikti pačiam. Vėliau šios idėjos režisierius atsisakė ir pakvietė Hamleto vaidmenį atlikti Klaipėdos teato aktorių Darių Meškauską. Kaip spėjama, ne jauno aktoriaus pasirinkimu šiam vaidmeniui, O.K. norėjo pavaizduoti Hamletą kaip brandžią asmenybę, nesirenkančią iš dviejų kraštutinumų „būti ar nebūti“, o - ieškantį trečiojo, būtent, savojo, o ne primesto, likimo kelio. Jis sprendžia esminę lygtį, kaip užbaigti keršto epochą, į kurios užburtą ratą buvo patekęs ir jo tėvas..."

Spektaklis stebino nuo pat pirmos akimirkos. Vos tik įėjus į salę, susiradus savo biliete pažymėtą vietą, pasižiūri į sceną. Matai devynis grimerinius veidrodžius su lempučiu eilute viršuje. Vieninteles viso spektaklio dekoracijas. Kai prigesta šviesos, į sceną ateina aktoriai, atsisėda prie veidrodžių ir gan ilgą laiko tarpą žiūri į savo atvaizdus juose. Vienas po kito užsidega lempas virš atspindžių. Pasigirsta mistinis lempų burzgimas. Salėje daugiau nė garso tik tas keistas uždegtų lempų burzgimas.. Įtempęs klausą išgirsti aktorius tyliai kartojančius "Kas tu esi?", vėliau klausimas garsėja, kol galiausiai aktoriai jau piktai ima rėkti savo atspindžiams, vis klausdami, kas tokie yra. Galiausiai apimti pykčio sviedžia kėdes į scenos vidurį ir jau įpykę kumščiais trenkia į veidrodžius. Užgesta šviesos, nutyla garsai. Spektaklis prasideda..

Visas reginys truko keturias valandas, bet laikas neprailgo. Net norėjos, kad jis vis tęstusi ir tęstusi. Reginys neapsakomas. Tas paprastumas (Aktorių apranga buvo paprasčiausi drabužiai, o ne kokie sceniniai prabangūs kostiumai.. vienintelės iškalbingos veidrodžių dekoracijos..) ir kartu toks paslaptingumas (Viso spektaklio metu viešpatavo prieblanda, kartais iš vis visiška tamsa..), keisti ir vos ne mistiniai garsai fone ir tas šaltis. O taip. Kai scenoje įvykdavo kokia svarbesnė scena, kokia kulminacinė akimirka, galėjai justi šalto vėjo gūsį į veidą. Tai matyt buvo padaryta saminingai, kad ir žiūrovai pajusto dvejonių blaškomą Hamleto kančią, jo abejonių blaškomą asmeninį konfliktą. Kas neskaitė knygos daug prarado. Tikrai nesigailiu, kad gilinausi į tuos filosofinius Hamleto monologus beskaitydama poemą. Buvo įdomu stebėti kaip režisierius pagyvino dramą įveldamas joje šiek tiek ne 16-to amžiaus elementų: pavyzdžiui Polonijus, Ofelijos tėvas, skambino mobiliuoju telefonu, aktoriai scenoje rūkė cigaretes, o Gildensternas ir Marcelas, ištikimieji Karaliaus tarnai, buvo pavaizduoti kaip du gėjai. Dar įdomi detalė - Klaudijų ir Hamleto tėvo šmėklą, Klaudijaus brolį, vaidino tas pats aktorius, tik kaip jis buvo šmėkla, jis buvo nuogas iki pusės, o kai jau tėvas - užsimesdavo marškinius. Nuotraukoje viršuje, matote Hamleto ir motinos dialogą. Jo metu pasirodo Hamleto tėvo šmėkla, klausdama ko Hamletas delsia, ko nekeršija už jo mirtį... Ofelijos mirtis buvo labai hiperbolizuota. Iš jos vaizdavimo būdo, nė nebūtum supratęs, ji jau mirė ar šiaip prisėdo prie veidrodžio, užgesindama savo lemputes viršuje... Dramatiška Laerto, Ofelijos brolio, ir Hamleto kova, kovoje kritęs Laertas ir Hamleto savižudybė...

Visa salė atsistojusi plojo bene dešimt minučių. Buvo už ką. Neveltui tiek mokėjau už tokį 'malonumą'. Gražu. Ką čia gražu.. Buvo daugiau nei gražu..