Wall-E

Žemė. 7000-antieji. Visoje planetoje karaliauja šiukšlės. Jokios gyvybės, tik Volis, robotukas, kurio užduotis mažinti šiuklės. Robotukas turi mažą savo pasaulėlį, savo namuką, kuriame kaupia visas, jo nuomone, įdomias šiukšles, kurias randa dirbdamas. Per porą šimtų darbo metų, Volis iš šiukšlių pasistatė savo Niujorką...
Vieną tokią dieną, Volio mažajį pasaulėlį sudrebina netikėtumas. Į žemę susileidžia erdvėlaivis, palikdamas mažą robotuką. Volis iš kart susidomi naujovėmis ir susipažindamas su nauju gyventoju, sužino, jok tai robotukė vardu Yva atsiųsta ieškoti gyvybės žemėje. Volis tuoj nusiveda ją į savo namuką ir parodo įdomius žemiškus dalykus. Kai niekas mažajai ateivei neįtinka, Volis parodo jai naujausią savo radinį - mažą augaliuką, kurį rado anądien. Yva to ir laukė. Greit uždariusi augaliuką savyje ji tarsi pasineria į komą, išsijungia. Volis jau džiaugėsi, kad pagaliau rado draugę, o dabar iš jos jokios naudos. Po poros dienų, iš kosmoso grįžta erdvėlaivis ir pasiima Yva su savimi. Volis nepaleidžia naujos draugės ir iškeliauja su ja į kosmoso platybes. Po ilgos kelionės Volis pamato, kad atsidūrė didžiuliame erdvėlaivyje, kur karaliauja mašinos. Yvą tuoj kažkur išveža, o pats robotukas, sekdamas paskui pamato, jog.. čia yra žmonių! Tiesa, per tūkstančius metų jie išsigimė - jie nebemoka vaikščioti, jų kaulų struktūra pakito, jie nebemoka kramtyti, yra tik stori, nejudantys, maistą siurbiantys organizmai... Viso laivo kapitonas, taip pat žmogus, pamatęs, kad vienas robotas visgi pagaliau iš paieškos žemėje grįžo su ekosistemos pavyzdžiu, nudžiunga - Žmonės grįš namo! Tačiau mašinos nepatenkintos. Jos visaip stengiasi, kad augaliukas neįjungtų erdvėlaivio mechanizmo automatiškai turinčinio visus žmonės parsiųsti namo.



Aš jau seniau buvau parsisiuntus šitą, bet tik vakar prisiverčiau pažiūrėt. Pirma pažiūrėdavau pradžią ir išjungdavau. Die, tik pagalvokit, jei iš ties, po poros tūkstančių metų žemę ištiks būtent toks likimas. Galėsim iš šiukšlių statytis naturalaus dydžio miestus.. Man nepatiko tas vienišumo jausmas, jaučiamas per visą filmą. Tūkstančius metų, vienas pats.. Net baisu įsivaizduoti. O kai pamačiau, kokį likimą autoriai parinko žmonių rasei.. Laivo kapitonas, tik pamatęs augaliuką tesugalvojo pasidomėti, kaip žmonės gyveno žemėje. Kaip jis stebėjosi, kai jam kompiuteris parodė, kad žemėje žmonės kažkada mokėjo šokti.. Baisu. Po tokių filmų neišvengiu pamąstymų, o kas būtų, jei būtų..