Supermodel

Labai norėjau parašyti postą apie šį albumą, bet dabar sėdžiu ir nežinau nuo ko pradėti. Gal pirmiausia, kad Fosteriai su savo debiutiniu albumu "Torches" kartelę užkėlė labai aukštai, ir aš, tiesą sakant, nemaniau, kad su tolimesniai įrašais jie pdarys kažką geriau. Dažnai taip būna, daug lūkeščių bet gaunasi šnipštas. Kai išėjo pirmas singlas "Coming of age", pamaniau, Hmm, nieko nieko, bet tikrai ne ta daina, kuri taip kabintų, kaip tai buvo su pirmu singlu iš "Torches". Tada "Pumped up kicks" buvo my jam, oh yes. Tamsus ir lyriškas, ir toks mielas širdžiai.

Bet galiausia, pagarbos šios grupės debiutui vedama, nusprendžiau duoti "Supermodel" šansą. Ir... neapsirikau. Kaip jie patys sakė, "Torches" buvo dainų kratinys sudėtas į vieną, o "Supermodel" jau yra vienas organizmas, kuriame viskas dera, daina po dainos vieną kitą papildo ir sukuria puikią harmoniją.

Sunkesnis ir lyriškesnis albumas, prisotintas sukauptos patirties, ir, kaip jau minėjau, harmonijos. Jaučiu ir daug mistikos ir paslapties žodžiuose, "plaukiančios" muzikos, o tuo pačiu ir labai daug gitarų chaoso, ir "smarkių" akimirkų. Dainavimas falsetu visada buvo silpnybė.

Dainas, kurias norėčiau išskirti -- "The Truth". Kai kas net sako, kad ši daina, vien ji geresnė už visą jų debiutinį albumą. Priverčia susimastyti, bet esu linkusi sutikti su šia nuomone. Po pirmos perklausos, po pirmų sekundžių, žinojau, kad ši daina užims svarbią vietą mano gyvenime. Gražumėlis.

Antra daina, kuri mane pasiveržė nuo pat pradžių, tai "A begginer's guide to destroying the moon". Priverčia galvot apie visatą, kokie mes maži, ir tuo pačiu tokie nuostabūs. Tuo pačiu imu galvoti apie "A Hitchhikers guide to the universe". Nuostabus falsetas, ir dar nuostabesnė daina. 

Žinoma, dar verta paminėt ir "Best Friend", "Nevermind", "Pseudologia fantastica", "Goats in the trees"... tikrai, albumas vykęs, klausysiu dar ilgai ir ilgai, ne tikrai manau, kad grupė po savo nuostabaus debiutinio dar labiau patobulėjo ir tapo dar įdomesni, ir net artimesni. Oj, beje, pirmasis - "Coming of Age".

Bastille Lietuvoje

Antras postas iš eilės apie vieną grupę, wow, net pas mane tai pirmas kartas. Anyway, dar kartą apie Bastille : )

Taigi, jau kuris laikas man jie labai gerai klausos, prieš porą dienų net gavau žinutę iš draugės Latvijoje, kad į jų vasaros festivalį Positivus atvažiuoja minėtoji grupė. Apsidžiaugiau, visgi Latvija ne taip toli, o jie ir ant bangos dabar, be to labai neblogą muziką kuria, tai būtų gėda nepamatyt. O vą ką tik gavau žinutę ir iš sesers apie šios vasaros festivalį kiek arčiau, čia pat Lietuvoje, ir ką tu, ką tu -- Bastille!

Tai va, vasarai jau planų kaip ir yra, ir visai neblogų, niekur toli važiuot nereikės, o ir pačių Bastille čia ne pirmas apsilankymas Lietuvoje. Buvau kiek nustebusi, bet jie čia ir dainai "Things We Lost in the Fire" net klipą susuko, su Lietuvių aktoriais ir kiek tipiniu lietuviško priemiesčio vaizdeliais. Tiesiogiai iš Vilniaus ir Kėdainių priemiesčio -- 

Taigi, iki rugpjūčio klausom dainas, mokomės žodžius, niūniuojam melodijas ir laukiam šių gražių ir talentingų berniukų, kurie mėgsta Twin Peaks (vėl tą paminėsiu, nes mano meilė jiems ko gero dėl to dar labiau išaugo)! 

Dan su Twin Peakso maike "Black Lodge" kdjgkjdfgkfdhgfd

Bastille ir Twin Peaks

Praėjusia poste išskyriau šios grupės albumą "Bad Blood", kaip savo praėjusių metų vieną iš mėgstamiausių. Gal šiek tiek trumpiau apie tai kodėl.
Žinoma, dėl muzikos pirmiausia. Pompeii tikrai tapo hitu ir tikrai patraukė paklausyti daugiau. Visas albumas, kaip debiutinis, labai vykęs. Kas tik nepatiko, tai, kad nejaučiu grupės vienybės. Na kaip būna, kad visi kaip vienas, be vieno nebūtų nieko... Šį kartą yra taip, kad yra pagrindinis vokalas ir ??? grupė? Be pagrindinio vyruko, Dan Smith, aš kaip ir nieko nematau. Tiek albumo viršelyje, tiek video klipuose... :/
Taigi, kas labiausiai užkabino, be muzikos, tai kad viskas, kas susiję su šia grupe siejasi su 90tųjų serialu "Twin Peaks".
Pirmiausia pamačiau Tumblr.com vieną screeną, kur Special Agen Dale Cooper telefonu kolegoms praneša, kad žino, kas nužudė Laurą Palmer.
Laura Palmer? Kur man girdėtas tas vardas? O gi mielieji Bastille ir jų, žinoma, tokiu pavadinu daina:

Tada tas vardas nieko nesakė, bet ėmiau šiek tiek kapstytis, žiūrinėti kas kaip, ieškoti prie ko čia kas rišasi, ir galiausiai visa galva pasinėriau į Twin Peakso miestelį. 

Ramų nedidelį Twin Peakso miestelį ištinka netikėta nelaimė. Rastas moksleivės Lauros Palmer lavonas. Žmogžudystę ima tirti FTB agentas Dale Cooper. Visi Laurą mylėjo, ji visiems padėjo, buvo ko ne angelas, bet daugybė naujai atskleidžiamų faktų ima piršti mintį, kad Laura nebuvo jau tokia nekalta... 

Serialas trumpas, lyginant su dabartiniais standartais, vos du sezonai ir prieš-istorės filmas, bet labai įtraukiantis ir keistai šiurpus. 

Žinant apie ką serialas, Bastille dainos tampa savaip suprantamesnės, jei anskčiau neieškojai kažkokios prasmės jose, dabar tik ją ir imi įžvelgti. Grupės "Overjoyed" klipas kaip tik ir rodo, ale Lauros Palmer paskutinę kelionę tą naktį...

2013!

Neblogi metai buvo, ką? :)

Pabaigiau mokslus, pamačiau savo mieliausius The Killers, aplankiau visas Baltijos šalis, darbe laimėjau mėnesio darbuotojo titulą, rimtai užsikrėčiau Whovian virusu, surinkau visą VW diskografiją, beveik pamačiau juos gyvai (šmikiai atšaukė, bet kai grįš, tai aš jų lauksiu), darbe per Kalėdas gavau atostogų, turėjau ir normaliai vasarą ٩(^ᴗ^)۶

Ypač muzikai buvo geri metai. Vajėj kiek gėrių šiais metais buvo!
Mano Last. FM šiemet buvo šiek tiek primirštas ir nelabai atitinka realią situaciją, bet paskutinių metų 10tukas ten atrodo taip:

1	Vampire Weekend			2,462
2	The Killers			800
3	Franz Ferdinand			289
4	Spector			267
5	Mika			258
6	Arctic Monkeys			241
7	M.I.A.			225
8	MGMT			206
9	Florence + the Machine			173
10	Bastille			130

Norėčiau išskirti geriausius (mano nuomone) šiais metais išleistus albumus ir vertus paminėti vardus:

1. Vampire Weekend "Modern Vampires of the City"

Patiko nuo pat pirmos dainos. Ir kuo toliau, tuo labiau. Kiekviena daina atidirbta, nušlifuota, išbaigta. Ezra yra genijus ir niekas nedrįskit man sakyt kitaip. 

****

2. M.I.A. "Matangi"

Pavadintas Indų deivės vardu, puikiai lyriškai sudėtas dainų rinkinys tikras džiaugsmas ausims.

****

3. Franz Ferdinand "Right Thoughts. Right Words. Right Action"

Šmaikštus, melodingas, nepriekaištingas darbas! 

****

4. Arctic Monkeys "AM"

Klasiškas ir visumoj tikrai neblogas darbas. Taip ir norėtųsi tokios kokybės įrašą turėti vinilą, ir sukti sukti sukti...

****

5. Bastille "Bad Blood"

Pradedant mistinėmis Twin Peaks'o "Laura Palmer", baigiant populiarumo nestokojančiomis "Pompeii", puikus debiutinis darbas! 

****

Reikia dar paminėti, kad labai džiaugiausi naujais MGMT ir Yeah Yeah Yeahs albumais. Taip pat gero žodžio nusipelnė HAIM, Justin Timberlake, FIDLAR, Macklemore and Ryan Lewis, Imagine Dragons, Palma Violets. Lady Gaga tik nuvylė, o Beyonce nustebino. Ne dainų gerumu, o tuo, kad be jokios reklamos pasidarė dar geresnę reklamą. 

Taigi, šiek tiek greit peržiūrėjau. Šiaip tikrai neblogi metai buvo, tikiuosi, kad ir ateinantys bus ne ką prastesni! (▰˘◡˘▰)

Right thoughts, right words, right action

Jau seniai bedariau albumų apžvalgą, tad šį kartą turiu tikrai puikų albumą įrašo darymui. Franz Ferdinad. Škotų indie-rock grupė šių metų rugpjūtį grįžo su nauju, ketvirtuoju, albumu "Right thoughts, right words, right action". Su grupe aš jau pažįstama kiek seniau, nes negalėdavau atsiklausyti jų kūrinio "Ulysses". Šio albumo ėmiausi, nes promo dainos pasirodė tikrai vykusios, nusprendžiau suteikti šansą.

Pirmos dainos "Love Illumination" ir titulinė "Right action" labai labai patiko, ypač jų produsavimas ir reklama. Parsisiunčiau albumą, ir sukau sukau sukau, kol nusprendžiau, kad be VW "Modern vampires of the city", čia ko gero geriausias šios vasaros albumas.

Iš viso albumo galiu išskirti porą dainų, kurios tikrai keistai įdomios ir tikrai per laiką tapo mano favoritėmis. Pavyzdžiui daina "The universe expanded" labai primena grupės Pulp kūrybą, savo ramiu ritmu ir keistais lyricais. Įsiklausius taip ir pieši visatą, kuri sukasi atgal, viskas atvirkščiai, teka sava vaga. 

Dar labai labai patinka "Stand on the horizon". Melodinga, kartu trankiai Ferdinandiška daina, kabinanti ir realiai puikiai tinkanti singlui. Taip pat "Goodbye lovers and friends". Tai, ko gero, buvo pirmoji daina kurią iš šio albumo įsimylėjau. Klausiau ir klausiau be perstojo. Paklausiu porą kartu tikrai suprasit kodėl. "Fresh strawberries" dar viena daina verta paminėjimo ir gero žodžio. Svajinga ir lengva, su šiek tiek sunkiais ir liūdnais lyricais. Fernandišku romantiškumu perpildyta "Bullets" dar vienas albumo perliukas. Vėliau dėmesio verta "Evil eye". Singlo material (todėl ir tapo trečiuoju singlu), vėlgi keistai Ferdinandiška daina, su labai amm savotišku klipu. Bet kokiu atveju užskaitau vyrukų humorą ir išmonę.

Trumpai tariant, albumas tikrai 10/10, labai džiaugiuosi, kad indie-rockas tampa toks populiarus, kad yra daugybė naujų ar tai senų grupių, kuriančių gerą, labai labai gerą muziką, kad gali klausyti ir mėgautis. 

Battle Born turas Rygoje!

Taigi, trečiadienį buvau Rygoje ir pamačiau savo didžiasias meiles, The Killers. Oooh, net trūksta žodių, bet aš nors trumpai ;D

Pirmiausia, kadangi nepirkom fan zone bilietų, į vietą nusigavom beveik lygiai lygiai penktą popiet, kadangi ant bilieto buvo parašyta, kad tada atidarys duris. Žmonių tada buvo dar visai nedaug, net pamanėm, kad ne ten stovim. bet vėliau, po truputį, po truputį jų ėmė ohoho kiek rinktis. Tai gerai, kad atėjom vienos iš pirmųjų ir, kaip sakant, užsiėmėm geras vietas. Betstovint ir belaukiant kol atidarys duris, žiūrim jau ir šešios, ir septynios, ir man net pasidarė bloga nuo to karščio ir žmonių gausos, vos nenualpau, bet šiek tiek pavaikščiojau ir atsigavau. Duris atidarė pusę aštuonių, o kol patikrino mūsų bilietus ir užsegė apyrankes, jau buvo po aštuonių penkiolika. Ir mes stovėjom vienos iš pirmų!!! 

Kaip sakiau, vietas gavom geras, buvom iš kart už fanų zonos, per patį vidurį, puikiausiai matėm legendinį The Killers žaibą! Deja, dar teko laukti iki dešimtos, kol iš vis kas pradėjo groti. Visą šou turėjo apšildyti legendinė Mančesterio grupė "James", bet ji taip ir nepasirodė. Vėliau skaičiau, kad ale jai tai nepatiko oro sąlygos (saulės nebuvo, bet buvo laaaabai karšta, nelijo, nebuvo jokio vėjo ar šiaip ko. Tai koks gi tada geras oras??) ar tai pati scena. Šiaip scena, mano manymu buvo gera. Outdoors stadionas, su ekranais, apšvietimais, nuožulniai einanti į pakalnę, suoliukai ir vietos atsisėsti toliau, o ir pati scena vidurį parko, aplink medžiai, jokio pašalinio miesto triukšmo. So, idk :// 

Žodžiu, dešimtą valandą ant scenos išbėgo Ronnie, Brandon, Dave ir Mark, ir norėdami lyg ir atsiprašyti už ILGĄ laukimą, pradėjo nuo "Mr. Brightside". Patikėkit, tada jau neberūpėjo kiek laiko buvo praleista ant kojų. Čia visas grotų dainų sąrašas -- 

Kas labiausiai glostė širdį buvo tai, kad Brandonas visą laiką šypsojosi. Nenuleidau nuo jo akių, ir, patikėkit, visą laiką jo veidą puošė šypsena! Labai maloniai bendravo su publika, vis prašydavo jos dainuot kartu (kas buvo nebūtina, visi ir taip atkartodavo kiekvieną dainos žodelį), klausė ar visi turim savo dancing shoes on (which we did!), kiti grupės nariai improvizavo su savo instrumentais (Ooh, Ronnie solo partija su būgnais).  Taip pat Brandonas kalbėjo latviškai (vienoj vietoj girdėjom net lietuvišką 'ačiū'), taip pat pasakojo apie savo gimtą Las Vegas, ir jo moto - "What happens in Vegas, stays in Vegas. But if so, there would not be us, The Killers!" :D 

(delfi.lv nuotraukos)

Visą laiką prašokinėjau, pradainavau, o per "All these things that I've done" vos neapsiverkiau. Kitą dieną buvau ir laimingai pavargusi ir liūdna, nes žiauriai norėjosi atgal. 

Žinot tą jausmą, kai tavo mėgstamiausia grupė pasaulyje, groja tavo mėgstamiausią dainą pasaulyje, ir tu tiesiog gaudai orą, net žinai, kad tai yra tikra. Vyksta, čia ir dabar! 

Myliu juos be galo be krašto, ir žinokit tikrai, čia yra tooookio lygio grupė projanti gyvai, kad būtų nusikaltimas praleisti tooookį šou. Aš tikiuosi, kad jie kada užsuks ir į Lietuvą, nes juos pamatyti tikrai verta! 

Ir nors mes kelyje praleidom ~10val ir dar 5val laukėme, aš nė sekundės negalvočiau, ar važiuoti dar. 

V V Brown's Samson

Atsimenu, kaip netyčia užtikau V V Brown dar 2010 metais, su miela dainele "Shark in the water". Tada dar jos debiutinis albumas buvo tikrai neblogas, radau jame kas patiktų ir man. Tokio retriško žavesio, 60melodijų ir šmaikštaus žaismingumo, kas ją tikrai kėlė mano akyse. 

Kas labiausiai nustebino, o ir netgi priežastis, kodėl šiandien apie ją rašau, būtų, kaip minėjau, kad nustebau, kokį didelį pokyti ši mergina padarė nuo 2010 metų. Kaip tik šviežiai išėjęs jos naujos dainos "Samson" klipas, dar nė nemačius jo, suintrigavo. Samsonas, kaip biblinė asmenybė, nelabai nuvalkiota, tačiau taip, retkarčiais sutinkama pop kultūroje. Todėl buvo įdomi jos interpretacija. Tai va, palyginimui, Jūsų dėmėsiui, pokyčia :D 

"Samson"

"Shark in the water"

"Samson" man šiek tiek primena iamamywhoamy, ar kažką tokią, ką ji padarytų. 

Vampire Weekend

Nežinau, ar yra tekę girdėti čia grupę, nes paskutiniu metu jų vardas kaip ir domunuoja visur. Ir jei bendrauji su manim, tai tikraaaai atsiklausei apie juos.
Žodžiu, keturi berniukai iš NYC sugalvoja sukurti grupę, šiek tiek ironišku pavadinimu, no intention with real vampires, but. Aš kai, domiuosi ir labai mėgstu indie muziką, esu juos girdėjusi anksčiau, net bandžiusi klausyti, bet man tada kažkaip jie neužkabino. Ir čia visai neseniai, dėl įdomumo paklausiau jų naują singlą iš naujo albumo "Diane Young". Užsikabinau. Labai. LABAI.

Daina tikrai man taip patiko, kad nusprendžiau belaukiant naujo albumo "Modern Vampires of the City" paklausyti ir senesnius jų albumus, suteikti jiems dar vieną šansą. Ačiū Dievui, už Spotify, kur tu gali klausyti beleką, tai ir ėmiau 'Streaminti' tai jų "Contra" tai debiutinį "Vampire Weekend". Ooh, visada kam nors suteikite antrą šansą. Best thing ever. Jei pirmi du albumai buvo labai žaismingi, smagūs ir nerūpestingi, tai trečias, jau šiek tiek brandesnis ir 'sunkesnis'. Bet ir ta branda, sukelia daug emocijų ir tu iš tiesų pamilsti grupę, kuri įdėjo tiek daug širdies ir darbo į kažką, kas tikrai vertas dėmesio.

Kas dar labiau atkreipė mano dėmesį į grupę, tai, na žinoma, patys berniukai. Iš mergaitiško smalsumo pagooglinau vokalistą Ezra Koenig. Ir ooh. Vien klausant jo parašytų dainų, gali pasakyti, kad vyriokas tikrai išskirtinis. Pasidomėjus, pasirodo, Ezra ne tik baigęs literatūros studijas, yra rašytojas, labai išsimokslinęs, buvęs mokytojas ir šiaip išskirtinai mąstantis vaikinas. Na ir gražus, kas be ko.  Ir pasiskaičius jo twitter accountą (@arzE) , pasijunti lyg skaitytum Doctor who scenarijų, kur arba nieko nesupranti, arba žvengi, nes tikra nesąmonė. Bet smagu, nes priplaukę gražūs menininkai yra gerai.

Moralas toks, kad grupė tikrai labai labai gera, ir jei tu neklausai Vampire Weekend, well, you are wrong. 

Didysis Getsbis

Prieš kurį laiką kalbėjau apie artėjantį Gatsbio filmą, ir vien iš matytų vaizdų, jau jį vainikuoju laukiamiausiu mano šių metų filmu. Iki filmo premjeros Lietuvoje lygiai savaitė, ir aš iki to laiko sau buvau pasižadėjusi perskaityti knygą ir į filmą eiti pakėlusiai galvą, ale žinodama kame čia reikalas. Tiesą sakant, planavau knygos iki premjeros nebaigti, su savo tempais ir kitais reikalais, tačiau, pasiėmusi knygą į rankas, negalėjau jos paleisti. Daugybę kartų nusivildavau didžiąja klasika, tačiau šį kartą knygą ryte surijau.

Pati knygą pirmiausia patraukė tuo, kad pagrindinį knygos kaltininką - Getsbį, sutinkame tik įpusėjus knygai. Knygos pradžioje, šią išskirtinę asmenybę gaubia paslaptis, didžiulis miglos uždangalas. Apie Getsbį sklando įvairios legendos, tačiau niekas nesibodi įsitikinti, kas tiesa kas ne. Getsbio vardas keliauja iš lūpų į lūpas, su didžiu susižavėjimu ir susidomėjimu visi mini jo vardą, net be kvietimų eina į jo įspūdingus vakarėlius, tačiau nė nesusimąsto užkalbinti tyliai, į viską iš šalies, žiūrintį  vakarėlių šeimininką.  

Pati knyga pilna paprastos gyvenimiškos magijos. Tos magijos, paprastuose dalykuose, kuriuos įžvelgia ne visi. Labiausia įstrigęs momentas, kai Getsbis, vakarais vis išeidavo į prieplauką ir stebėdavo kitapus kranto esančią žalią šviesą, kuri sklido iš Deizės, esančios kitoje prieplaukos pusėje, namų. Getsbis tikėjo žalia šviesa, ji jam buvo pats paprasčiausias, pats tyriausias vilties spindulėlis, motyvacija gyventi toliau ir kiekviena dieną pasitikti su viltimi, kad gal šiandien ta diena, kai visas mano gyvenimo darbas atsipirks. Visa, ką jis padarė vardan svajonės, vardan savo kasdien vykdomų tikslų, vardan to užsispyrimo, kuris leido jam kasdien vis žengti žingsnį tikslo link. 

Tai tikrai didingai didinga knyga. Klasika, verta dėmesio. Pati istorija gal ir ne tokia įspūdinga ar magiška, tačiau įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutinio atodūsio. Kai visas vanduo nusidažė raudonai, žalia šviesa užgeso, tačiau niekas nenuėjo perniek, tai istorijoje paliko savo žymes, pėdsakus, kuriais vis dar kantriai seka skaitytojai. Legendos apie Getsbį niekada nenutils.  

Vakar nusipirkau seniai svajotą "Lolitos" knygą. Tikiuosi dar vienos įsimintinos ir įtraukiančios kelionės. 

The 20/20 Experience

Pirma noriu pasveikinti su džiugia žinia -- nuo antradienio Lietuvą pasiekė Spotify! Aš atsimenu kaip naudojausi čia muzikos programa kol buvau Ispanijoje, tačiau grįžus į Lietuvą reikėjo ieškoti jos alternatyvų. Net nustėrau, kai pamačiau žinutę, jok taip, Spotify jau Lietuvoje. AMEN. Tikrai geras dalykas, pamatysit - pabandysit, nebenorėsit nieko kito. Labai rekomenduoju!

O dabar prie temos. Taigi, naujas JT albumas. Šiaip keista, nes Justin neklausau (ne išskyrus "SexyBack", ta daina wow..), bet šiaip ponas Timberlake man patinka kaip žmogus, kiek stebėjau jo pasirodymus SNL, ar šiaip kaip aktorius/komikas jis tikrai super. Taigi, ir parsisiunčiau "The 20/20 Experience". Pirmiausia, viršelis, eeeem. Well. Manau buvo siekiama kažko modernaus, šiuolaikiško, tačiau iš tolo atrodo, tarsi mutavęs vabalas. Bet kokiu atveju, ploju už pastangas. Pats albumas man krito į akis dėl dainų ilgio. Visos dainos albume ~8 min ilgio. Nežinau kaip jums, bet man kuo faina ilgesnė, tuo geriau. Va čia skirtingai nei su grupe The Vaccines, kur dainos ilgis ~2 min. Kitos dainos net tokio ilgos nėra. Pradedi klausyti, o nė nespėjus pasidžiaugti - jau ir viskas. Užtat Timberlake albumas toooks ilgas, tooooks chillexiškai ramus.

Labiausiai iš albumo gal norėčiau išskirti dainą "Mirrors". Turbūt jau visi spėjot išgirsti ją, nes tikrai, įsijungusi kokį muzikinį kanalą tikrai esu mačiusi. Ir ne kartą. Tiesa, video manęs labiausiai nesužavėjo. Nes vis įsivaizduoju režisierius apsikrovusius piešinukais ir lapų krūvomis, bandančius padaryti kažką nebanalaus ir hipsteriškai nesuprantamo, o tuo pačiu ir labai aiškiai išreiškiant mintį, tačiau nieko nepaaiškinant. Žodžiu. Man iš video patiko tik pabaiga, kur tiesiai šviesiai, JT ir veidrodžiai. Super. Daugiau man nieko ir nereikėjo. Va žemiau video, jei kas dar nespėjot užmesti akies.

O šiaip, aplamai, albumas vertas vieno iš geriausių albumų, jau išleistų 2013taisiais vardo. Ilgas, jausmingas, šiltai ramus ir muzikaliai originalus darbas.  Kiekvienai dainas buvo skiriamas labai didelis dėmesys, vis jaučiasi nauja istorija, naujas jos pateikimo būdas. Kaip minėjau, dainos ilgoooos, ir atrodo, kad kiekviena daina turi 'hidden track', kartais net geresnę už pirmą dalį. Tad siurprizas po siurprizo. Klausai, ir suki iš naujo, nes nespėjai į save sugerti viso gėrio. Skanaus.