The 20/20 Experience

Pirma noriu pasveikinti su džiugia žinia -- nuo antradienio Lietuvą pasiekė Spotify! Aš atsimenu kaip naudojausi čia muzikos programa kol buvau Ispanijoje, tačiau grįžus į Lietuvą reikėjo ieškoti jos alternatyvų. Net nustėrau, kai pamačiau žinutę, jok taip, Spotify jau Lietuvoje. AMEN. Tikrai geras dalykas, pamatysit - pabandysit, nebenorėsit nieko kito. Labai rekomenduoju!

O dabar prie temos. Taigi, naujas JT albumas. Šiaip keista, nes Justin neklausau (ne išskyrus "SexyBack", ta daina wow..), bet šiaip ponas Timberlake man patinka kaip žmogus, kiek stebėjau jo pasirodymus SNL, ar šiaip kaip aktorius/komikas jis tikrai super. Taigi, ir parsisiunčiau "The 20/20 Experience". Pirmiausia, viršelis, eeeem. Well. Manau buvo siekiama kažko modernaus, šiuolaikiško, tačiau iš tolo atrodo, tarsi mutavęs vabalas. Bet kokiu atveju, ploju už pastangas. Pats albumas man krito į akis dėl dainų ilgio. Visos dainos albume ~8 min ilgio. Nežinau kaip jums, bet man kuo faina ilgesnė, tuo geriau. Va čia skirtingai nei su grupe The Vaccines, kur dainos ilgis ~2 min. Kitos dainos net tokio ilgos nėra. Pradedi klausyti, o nė nespėjus pasidžiaugti - jau ir viskas. Užtat Timberlake albumas toooks ilgas, tooooks chillexiškai ramus.

Labiausiai iš albumo gal norėčiau išskirti dainą "Mirrors". Turbūt jau visi spėjot išgirsti ją, nes tikrai, įsijungusi kokį muzikinį kanalą tikrai esu mačiusi. Ir ne kartą. Tiesa, video manęs labiausiai nesužavėjo. Nes vis įsivaizduoju režisierius apsikrovusius piešinukais ir lapų krūvomis, bandančius padaryti kažką nebanalaus ir hipsteriškai nesuprantamo, o tuo pačiu ir labai aiškiai išreiškiant mintį, tačiau nieko nepaaiškinant. Žodžiu. Man iš video patiko tik pabaiga, kur tiesiai šviesiai, JT ir veidrodžiai. Super. Daugiau man nieko ir nereikėjo. Va žemiau video, jei kas dar nespėjot užmesti akies.

O šiaip, aplamai, albumas vertas vieno iš geriausių albumų, jau išleistų 2013taisiais vardo. Ilgas, jausmingas, šiltai ramus ir muzikaliai originalus darbas.  Kiekvienai dainas buvo skiriamas labai didelis dėmesys, vis jaučiasi nauja istorija, naujas jos pateikimo būdas. Kaip minėjau, dainos ilgoooos, ir atrodo, kad kiekviena daina turi 'hidden track', kartais net geresnę už pirmą dalį. Tad siurprizas po siurprizo. Klausai, ir suki iš naujo, nes nespėjai į save sugerti viso gėrio. Skanaus.

The Great Gatsby

Šių metų didžiausias "wish listas"  yra šitas filmas -- The Great Gatsby. by the one and only F. Scott Fitzgerald. Kaip tik neseniai nusipirkau knygą, originalo kalba. Knyga nedidukė, trumpa, bet matomai didinga, kad net iki šiol aktuali. Dar jos neskaičiau, šiuo metu esu užsivertusi su mokslais ir darbais (ir kaip kiti jais laisvai žongliruoja, uhh?), bet jau trinu rankas ir nekantrauju ją perskaityti. Dažniausiai ta didžiaja klasika nusiviliu, tikiuosi čia ne vienas iš tų atvejų.

Pirmiausia, kas patraukia akį oficialiame posteryje, tai tie, kaip sakau, Florence and the machine elementai, suteikiantys koncervativumo ir, kažkokio keisto futuristinio braižo. Taip pat pati kompozicija nuostabi. O akys fone, kaip spėju tribute originaliam knygos viršeliui, bet čia tik mano spėjimas. Pakolkas esu ir patenkinka aktorių atranka. Po "Django Unchained" labai pradėjau prijausti Leonardo Di Caprio, nors šiaip iki šiol jis man nelabai ir tepatiko. Greičiausiai viskas priklauso nuo vaidmens, bet forever and ever, jis liks tas vargšas Jack Dawson, nuskendęs, nes ant tų medinių durų jam neužteko vietos. Taip pat man keista matyti Tobey Maguire. Kaip tik neseniai žiūrėjau Spider-Man 3 (Emo spidermanas, gal ir nieko, bet šiaip labai prasta idėja), ir miriau juokais. Ne gerają prasme. Man buvo jo gaila. O kur jis dar yra vaidinęs? Hmm. Carey Mulligan atrodo labai mielai, tie 20s rūbai, uuuh. Žiūri filmo trailerius ir seilėjiesi. Kad taip realiai juos pamatyti. Bet va, taigi, ji, kaip minėjau labai mielai atrodo, tikiuosi ir filme bus malonu į ją pažiūrėti. Irgi, didžiausios simpatijos Isla Fisher. Nuostabi jinai. Vėlgi, neatsižiūriu į jų apdarus. va čia tai aukštoji mada. 

 Šis filmas taip pat dėmesį traukia savo saoundtraco unikalumu ir tokiu muzikantų dėmesiu. Tiek specialiai filmui kurtų dainų! Traileris, įdėtas šiek tiek aukščiau, ir parodo specialiai filmui sukurtų dainų popuri. Pirmiausia, Beyonces perdainuota Amy Winehouse "Back To Black" versija. Įdomus pasirinkimas. Amy versija iš koto verčianti, o Bey versija turėtų rauti stogą. Antra girdėtina daina, nauja Lana Del Rey filmo interpretacija "Young and Beautiful". Aš labai šiaip ribotos nuomonės apie Laną, todėl nelabai daug ko ir tikiuosi iš jos. Kaip kažkas sakė, bent jau tikiuosi, kad į "Club 27" ji nepateks.   Ir trečioji traileryje girdima daina, yra mano mylimosios Florence Welch interpretacija "Over the Love". Aš Florenciją myliu be galo be krašto, ji yra nuostabi nežemiška butybė, ne iš šio pasaulio. Tobula moteris ir didžiulis autoritetas. Graži tiek vidumi tiek išore. Jos dainos premjeros labiausia ir laukiu. Nes, kol fanai nekantriai laukia naujų albumų, jis bent kartą metuose sukuria kokią dainą kokiam filmui. 

Taigi, kultinė knyga, įspūdingai atrodantis filmas ir kvapą gniaužiantis soundtrackas. Kas gali būti geriau? Oh, tik sulaukti premjeros! 

Inertiškos Dujos

Sėdi sau darbe, kalbi su kolegomis protingomis temomis, apie knygas, filmus, kai staiga tema peršoka link teatro. "Oh, kaip seniai bebuvau teatre", netyčia išsprūsta. Kolegė išpūčia akis "Nejaugi? Kaip tik pažįstu vieną režisierių, norėtum eiti su manim kada?". Na žinoma. Pertraukėlės pabaiga, einam atgal dirbti. 

Po poros dienų prie manęs prieina ta pati kolegė, su pakvietimu į teatrą. "Suveikiau. Einam?". 

Va taip netyčia atsidūriau Tomo Jašinsko spektaklyje "Inertiškos dujos". Mano kolega, profesionali vertėja, kaip tik vertė pjesią, todėl turi privilegijos kviesti svečius. "Finer Noble Gasses" buvo some fucked up shit. 

Keturi rokeriais svajojantys jaunuoliai, leidžia dienas bute, vieną po kitos gerdami spalvotas piliules ir žiūrėdami televizorių. Kai televororių 'išpiria' vienas iš apsvaigusių kambariokų, į istoriją įpainiojamas ir kaimynas, drovus jaunuolis, giliai laukęs užgniauštas nuoskaudas, ir šiek tiek kontakto su laisvės pojučiu besimėgaujančiais jaunuoliais ir jo nuoskaudos virsta kraujo dėmėmis išmargintais marškiniais ir dideliu peiliu rankoje. "Imk, dar suvalgyk tą rožinę.. O poto dar ir mėlyną piliulę..". 

Kandūs dialogai ir painus siužetas, priverčiantis smegenis suktis, kad ko nepražiopsotų. Nepasakyčiau, kad labai patiko, ar kad labai nepatiko, tieisog vietomis žiūri, aktoriai vaidiną sceną, ir ta "gilesnė mintis"  tiesiog bado akis. Tai buvo tiesiog, drąsus, šokiruojantis spektaklis. 

Speltaklio pabaigoje, gyvai grojo grupė The Colours of Bubbles. Nebuvau niekada jų girdėjusi, bet buvo tikrai malonu gyvai jaustį tą gyvų instrumentų skleidžiamą vibraziją. Grupė šiaip sakyčiau verta dėmesio, tiems kurie mėgsta underground hispter stuff. Kaip lietuviai, užskaitau. Čia vieną jų dainą -- 

Les Miserables

Sveiki atvykę į pirmą mano 2013 metų postą. Kažkaip apleidau šią vietelę, bet čia gal todėl, kad paskutiniu metu vis daugiau ir daugiau laiko skiriu filmams. Užpernai, kai pirmą kartą pamačiau Fight Club, iš naujo įsimylėjau kino meną ir jo nepaprastą savybę perteikti svarias visuomenės problemas, o ir šiaip susimastyti ir geriau pažinti save bei aplinkinius. Taigi per paskutinius dvejus metus dariau daugybę filmų maratonų, peržiūrėjau visus iki šiol nufilmuotus filmus su Edward Norton, Joseph Gordon-Levitt, Tom Hiddleston, taip pat visus Quentin Tarantino darbus (išskyrus Django, kantriai laukiu kada jis bus kinuose, nes noriu išbandyti, kaip atrodo Tarantino Didžiajame ekrane), taip pat visus Wes Andersono kūrinius. Peržiūrėjau tokias klasikas kaip Star Wars ir Krikštatėvis, sėmiausi įkvėpimo iš amžinojo jaunimo herojaus Ferris Beuller, išgyvenau po pamokinę veiklą su Breakfast Club ir nuėjau papusryčiauti pas Tiffany :) Vis dar esu vidury maratono skirto Ewen McGregor, o taip pat vis iš lėto žiūrinėju, ką savo arsenale turi Hugh Jackman.

Jei jau apie jį, tai norėčiau pabrėžti, kad visiškai iki ausį jį įsimylėjau dar kokioje aštuntoje klasėje, kai pirmą kartą pamačiau Van Helsingą. Taip, čia buvo tas kertinis akmuo pastūmėjęs mane įsimylėti Marvel X-menus, bei imti sekti jo karjerą. Kiekvienas savo idol linki pačio ko geriausio, ne paslaptis, kad Hugh šiais metais yra nominuotas Oskarui už Jean Valjean vaidmenį "Les Miserables". Filmas sulaukė tokio populiarumo, kad norint jį pamatyti, man reikėjo laukti gerą mėnesį ir tik tada sėdėti apytuštėje salėje (su keliomis labai jau posh poniutėmis, atėjusiomis pasikultūrinti). Filmas buvo nuostabus, vietomis buvo sunku sulaikyti ašaras, tiesiog sėdėjau ir tyliai save raminau, kad imčiau ir nepravirkčiau.

Prieš eidama į šį filmą, nebuvau skaičiusi nei knygos, nei labai domėjausi istorija. Žinojau, kad tai bus miuziklas ir įvykiai rutuliosis po didžiosios Prancūzų revoliucijos. Visiškas istorijos nežinojimas man turbūt net padėjo, nes smalsiai sekiau įvykius ir nuoširdžiai jaudinausi, kas vyks toliau. Nors vietomis buvo dideli istorijos šuoliai, ir man visiškai iki dabar smalsu, kaip Jean iš ex-kalinio, vergo ir net nusikaltėlio, per beveik dešimtmetį persivertė ir susitvarkė gyvenimą taip, kad patapo padoriu ir gerbiamu miestelio meru. Arba kaip Russel Crowe personažas paaukojo savo visą gyvenimą vieno nusikaltėlio paieškoms, visiškai nepailsdamas ir pasiaukodamas. Ir kaip prireikė vos kelių žodelių palenkti jo gležną pasaulio supratimą taip drastiškai. 

Visgi, filmas buvo gražus, labai gražus, liūdnas ir pamokantis. Aišku, iš jo ko nors pasisemsi, jei atidžiai žiūrėsi ir leisi jam paliesti tavo širdį. Teko girdėti, kad žmonės žiūrėdami filmą tepasako, koks jis nuobodus ir kad istorija visiškai neverta dėmesio. Labai liūdna, nes atsimerkus, galima labai daug pamatyti :)