Inertiškos Dujos

Sėdi sau darbe, kalbi su kolegomis protingomis temomis, apie knygas, filmus, kai staiga tema peršoka link teatro. "Oh, kaip seniai bebuvau teatre", netyčia išsprūsta. Kolegė išpūčia akis "Nejaugi? Kaip tik pažįstu vieną režisierių, norėtum eiti su manim kada?". Na žinoma. Pertraukėlės pabaiga, einam atgal dirbti. 

Po poros dienų prie manęs prieina ta pati kolegė, su pakvietimu į teatrą. "Suveikiau. Einam?". 

Va taip netyčia atsidūriau Tomo Jašinsko spektaklyje "Inertiškos dujos". Mano kolega, profesionali vertėja, kaip tik vertė pjesią, todėl turi privilegijos kviesti svečius. "Finer Noble Gasses" buvo some fucked up shit. 

Keturi rokeriais svajojantys jaunuoliai, leidžia dienas bute, vieną po kitos gerdami spalvotas piliules ir žiūrėdami televizorių. Kai televororių 'išpiria' vienas iš apsvaigusių kambariokų, į istoriją įpainiojamas ir kaimynas, drovus jaunuolis, giliai laukęs užgniauštas nuoskaudas, ir šiek tiek kontakto su laisvės pojučiu besimėgaujančiais jaunuoliais ir jo nuoskaudos virsta kraujo dėmėmis išmargintais marškiniais ir dideliu peiliu rankoje. "Imk, dar suvalgyk tą rožinę.. O poto dar ir mėlyną piliulę..". 

Kandūs dialogai ir painus siužetas, priverčiantis smegenis suktis, kad ko nepražiopsotų. Nepasakyčiau, kad labai patiko, ar kad labai nepatiko, tieisog vietomis žiūri, aktoriai vaidiną sceną, ir ta "gilesnė mintis"  tiesiog bado akis. Tai buvo tiesiog, drąsus, šokiruojantis spektaklis. 

Speltaklio pabaigoje, gyvai grojo grupė The Colours of Bubbles. Nebuvau niekada jų girdėjusi, bet buvo tikrai malonu gyvai jaustį tą gyvų instrumentų skleidžiamą vibraziją. Grupė šiaip sakyčiau verta dėmesio, tiems kurie mėgsta underground hispter stuff. Kaip lietuviai, užskaitau. Čia vieną jų dainą --