Les Miserables

Sveiki atvykę į pirmą mano 2013 metų postą. Kažkaip apleidau šią vietelę, bet čia gal todėl, kad paskutiniu metu vis daugiau ir daugiau laiko skiriu filmams. Užpernai, kai pirmą kartą pamačiau Fight Club, iš naujo įsimylėjau kino meną ir jo nepaprastą savybę perteikti svarias visuomenės problemas, o ir šiaip susimastyti ir geriau pažinti save bei aplinkinius. Taigi per paskutinius dvejus metus dariau daugybę filmų maratonų, peržiūrėjau visus iki šiol nufilmuotus filmus su Edward Norton, Joseph Gordon-Levitt, Tom Hiddleston, taip pat visus Quentin Tarantino darbus (išskyrus Django, kantriai laukiu kada jis bus kinuose, nes noriu išbandyti, kaip atrodo Tarantino Didžiajame ekrane), taip pat visus Wes Andersono kūrinius. Peržiūrėjau tokias klasikas kaip Star Wars ir Krikštatėvis, sėmiausi įkvėpimo iš amžinojo jaunimo herojaus Ferris Beuller, išgyvenau po pamokinę veiklą su Breakfast Club ir nuėjau papusryčiauti pas Tiffany :) Vis dar esu vidury maratono skirto Ewen McGregor, o taip pat vis iš lėto žiūrinėju, ką savo arsenale turi Hugh Jackman.

Jei jau apie jį, tai norėčiau pabrėžti, kad visiškai iki ausį jį įsimylėjau dar kokioje aštuntoje klasėje, kai pirmą kartą pamačiau Van Helsingą. Taip, čia buvo tas kertinis akmuo pastūmėjęs mane įsimylėti Marvel X-menus, bei imti sekti jo karjerą. Kiekvienas savo idol linki pačio ko geriausio, ne paslaptis, kad Hugh šiais metais yra nominuotas Oskarui už Jean Valjean vaidmenį "Les Miserables". Filmas sulaukė tokio populiarumo, kad norint jį pamatyti, man reikėjo laukti gerą mėnesį ir tik tada sėdėti apytuštėje salėje (su keliomis labai jau posh poniutėmis, atėjusiomis pasikultūrinti). Filmas buvo nuostabus, vietomis buvo sunku sulaikyti ašaras, tiesiog sėdėjau ir tyliai save raminau, kad imčiau ir nepravirkčiau.

Prieš eidama į šį filmą, nebuvau skaičiusi nei knygos, nei labai domėjausi istorija. Žinojau, kad tai bus miuziklas ir įvykiai rutuliosis po didžiosios Prancūzų revoliucijos. Visiškas istorijos nežinojimas man turbūt net padėjo, nes smalsiai sekiau įvykius ir nuoširdžiai jaudinausi, kas vyks toliau. Nors vietomis buvo dideli istorijos šuoliai, ir man visiškai iki dabar smalsu, kaip Jean iš ex-kalinio, vergo ir net nusikaltėlio, per beveik dešimtmetį persivertė ir susitvarkė gyvenimą taip, kad patapo padoriu ir gerbiamu miestelio meru. Arba kaip Russel Crowe personažas paaukojo savo visą gyvenimą vieno nusikaltėlio paieškoms, visiškai nepailsdamas ir pasiaukodamas. Ir kaip prireikė vos kelių žodelių palenkti jo gležną pasaulio supratimą taip drastiškai. 

Visgi, filmas buvo gražus, labai gražus, liūdnas ir pamokantis. Aišku, iš jo ko nors pasisemsi, jei atidžiai žiūrėsi ir leisi jam paliesti tavo širdį. Teko girdėti, kad žmonės žiūrėdami filmą tepasako, koks jis nuobodus ir kad istorija visiškai neverta dėmesio. Labai liūdna, nes atsimerkus, galima labai daug pamatyti :)