Doctor Who

Net neabejoju, kad kiekvienas esate bent per vieną ausį girdėję apie Doctor. Ne? Ooh..

Doctor Who yra britiškas serialas, jau skaičiuojantis savo 50 metų eteryje jubiliejų (1963 - forever) apie ateivį time lord save pasivadinusi The Doctor kuris su savo erdvėlaiviu, pavadinimu TARDIS (Time and Relative Dimension in Space), keliauja per laiką ir erdvę. Easy eh? Įspėjimas - logikos šiame seriale kaip ir nėra daug. Vis žiūri ir pagauni save galvojančią - WHAT? Bet visgi, serialas taip įtraukia, kad eidamas gatve imi žvalgytis, gal kur netikėtai pasirodys mėlyna telefono dėžutė, su daktaru viduje. 

Mano pažintis su Daktaru prasidėjo tik prisijungus prie Tumblr benduomenės. The Whovians, daktaro fanai, ten yra labai aktyvus tik tikrai kovoja už savo fandome. Bet man prireikė labai daug laiko, kad imčiau pradėti. Labai bijojau pradėti žiūrėti jį, dabar net nežinau kodėl. Visgi, prisiverčiau, parsisiunčiau 2005 sezoną, kuriame pirmą kartą pristatė Nine, devinatjį daktarą. 

The Doctor, yra unikalus.Jis paskutinis išlikęs Time Lord po jų ir būtybių pavadintų Daleks karo. Kai Time Lords artėja prie mirties, jie turi unikalų sugebėjimą apgauti mirtį ir generuotis. Dabar jau eina jo vienuoliktoji generacija. Pasak seną Time Lord legendą, vienas gali generuotis 13 kartų. Tai dar viskas prieš akis ; )

Taigi, NINE. Devintasis daktaras. Mano pirmasis! 


Vos po kelių epizodų spėjau įsimylėti jo humoro jausmą. The sassiest doctor. Kandūs komentarai ir daug juoko! Aktorius Christoph Eccleston puikiai pasidarbavo. Deja, jis tepabuvo vieną sezoną, t.y 13 nuostabių epizodų. Jo kompanionė, Rose, įkūnyta aktorės Billie Piper, sezono pabaigoje, sugėrė visą TARDIS energiją, kurios nesugebėjo suvaldyti. NINE ją sugėrė, ir deja, turėjom su juo atsisveikinti. 



Ir tada įvyko generacija ir čtai TEN. Dešimtasis daktaras įkūnytas aktoriaus David Tennant. Ahh, dešimtasis. Daktaras, kuris privers jus įsimylėti. Kiekvienas epizodas su juo buvo šventė, nuostabus nuotykis ir pramoga. Tennant buvo nuostabus daktaras, pasilikęs net trim sezonams, kiekvienam sezonui susiradęs ir po naują kompanioną. Pirma su juo pasiliko jau pažįstama Rose, kuri deja netyčia buvo "įsiurbta" į paralelinį pasaulį, iš kurio kelio atgal nėra. Liūdnas ir pasimetęs Daktaras tada sutinka Martha Jones, nuostabiai nuovokią būsimą daktarę, kuri iki ausų įsimyli daktarą, tačiau daktaras jos nepastebi. Vietoj to, jis iš jos padaro kareivę, stiprią moterį. Vėlgi, ji nusivylusi palieka daktarą. Tada į peizažą įsipaišo Donna Noble, amžina praktikantė, vis nerandanti sau vietos po saule. Sezono pabaigoje, ji tampa pusiau-doctor-pusiau-human, ir vėlgi nesusitvarko su tuo užmoju, ir daktaras yra priverstas jai tiesiog palengvinti dalią, ir tiesiog ištrinti jos prisiminimus. Visus tuos nuostabius kartu patirtus nuotykius... The one that forget. 


Iš dešinės - Rose Tyler, daktaro širdies skausmas ir susižavėjimo objektas. Raudonplaukė - Donna Noble, daktaro galvos skausmas. Jei ji būtų buvusi, kai dar buvo NINE, serialas butų virtęs "Who can be sassier?". va čia būtų reginys. Paskutinė - Martha Jones. Nuostabiai nuovoki ir karinga moteris, padariusi daug gera, ir nesiliovusi, net kai nebekeliavo su daktaru. 

Dabar, peršoksiu prie ELEVEN, vienuoliktojo daktaro, kurį vaidina Matt Smith. Tikiuosi daugybės atsakymų į daugybę iškilusių klausimų, per tuos jau peržiūrėtus sezonus, taip pat daugybės naujų ir įstabių nuotylių ir kelionių! 


Žodžiais neapsakysi ką jaučiu šiam serialui. Suprantu, kodėl jau net 50 metų žmonės jį žiūri ir myli ir vis nori dar! Labai norėčiau, kad šitoks pasaulis, kokį vaizduoja serialas būtų tikras. Kad būtų Time Lords, kad jie su savo TARDIS vis atrirastų tai šen tai ten, o daktaras, pradaręs mėlynas telefono būdelės dureles, ištiestų ranką ir pakviestų keliauti kartu. Allons-y!!! 

Sacrilege


Seniai jau klausau Yeah Yeah Yeahs muzikos, ir mano Last.FM gali paliūdyti, kad jie vieni mano mėgiamiausių. Viena iš tų skaniai susklausančių grupių, kurį įlenda į galvą ir nė nepastebi, kaip imi niuniuoti jų dainas, o skaičiukai jau suka ne vieną šimtą...

Šį pavasarį YYYs grįžta su nauju albumu "MOSQUITO". Pirmą singlą jau buvo galima paklausyti kuris laikas, tačiau šiandien pasirodė ir klipas. 

"Sacrilege" viena iš tų dainų, kuri įtraukia nuo pirmos sekundės savo chilleksu, užkabina, o ant galo dar ir bombą numeta. Tas choras gale, oooh. 


Klipas sakyčiau labai jų stiliaus. Messed-up-mind-fuck. Bet gerai susuktas. Ir hey, čia gi Lily Cole. 


Taigi. Šita daina, mano nuomone, užkėlė aukštą kartelę artėjančiam naujam albumui. Visai ne taip, kaip oficialus albumo coveris. Na taip, ten gi uodas, bet the fuck.. Na, visgi, matau YYYs dvasios. Kaip sakiau, kartelė užkelta aukštai. 



Battle Born

Vos laikausi neįsijungusi caps lock mygtuko, nes tiesiog norisi rėkte rėkti.
ŠIĄ VASARĄ PAMATYSIU THE KILLERS.

Kas mane pažįsta, žino, kad juos dievinu. Dieve mano, niekada nebūčiau patikėjusi, kad jie bus taip arti. Širdis skaudėtų, praleisti tokį šansą. Tokią grupę.

Dar prie Mikos koncertą, juokavom su klasioku, kad na jei kada The Killers atvažiuotų, tai jau ten tikrai būsim. Aišku, tada buvo juokai, nes dieve mano, kas gi čia važiuos. Visgi, taip, Lietuvą jie pralenks, bet Riga čia pat! Tai va, bilietai rankose, lūkeščiai iki dangaus, ir bemiegės naktys.

IKI GIGO LIKO 95 DIENOS.

Dabar klausau visas dainas iš eilės, ir verkiu, nes jų muzika tokia gera, žodžiai taip puikiai dera tarpusavyje ir aš taip juos myliu.. (ღ˘⌣˘ღ)



Jų naujas albumas, kurio dar deja neturiu (Bet greit!!!) šiek tiek skiriasi nuo senųjų, nes yra brandesnis. Kaip geras vynas, ilgai lauktas, brandintas ir prisotintas laiko. Battle Born, like a dark horse running in the fantasy. Ar galit patikėti?? 



Inertiškos Dujos

Sėdi sau darbe, kalbi su kolegomis protingomis temomis, apie knygas, filmus, kai staiga tema peršoka link teatro. "Oh, kaip seniai bebuvau teatre", netyčia išsprūsta. Kolegė išpūčia akis "Nejaugi? Kaip tik pažįstu vieną režisierių, norėtum eiti su manim kada?". Na žinoma. Pertraukėlės pabaiga, einam atgal dirbti. 

Po poros dienų prie manęs prieina ta pati kolegė, su pakvietimu į teatrą. "Suveikiau. Einam?". 

Va taip netyčia atsidūriau Tomo Jašinsko spektaklyje "Inertiškos dujos". Mano kolega, profesionali vertėja, kaip tik vertė pjesią, todėl turi privilegijos kviesti svečius. "Finer Noble Gasses" buvo some fucked up shit. 


Keturi rokeriais svajojantys jaunuoliai, leidžia dienas bute, vieną po kitos gerdami spalvotas piliules ir žiūrėdami televizorių. Kai televororių 'išpiria' vienas iš apsvaigusių kambariokų, į istoriją įpainiojamas ir kaimynas, drovus jaunuolis, giliai laukęs užgniauštas nuoskaudas, ir šiek tiek kontakto su laisvės pojučiu besimėgaujančiais jaunuoliais ir jo nuoskaudos virsta kraujo dėmėmis išmargintais marškiniais ir dideliu peiliu rankoje. "Imk, dar suvalgyk tą rožinę.. O poto dar ir mėlyną piliulę..". 

Kandūs dialogai ir painus siužetas, priverčiantis smegenis suktis, kad ko nepražiopsotų. Nepasakyčiau, kad labai patiko, ar kad labai nepatiko, tieisog vietomis žiūri, aktoriai vaidiną sceną, ir ta "gilesnė mintis"  tiesiog bado akis. Tai buvo tiesiog, drąsus, šokiruojantis spektaklis. 

Speltaklio pabaigoje, gyvai grojo grupė The Colours of Bubbles. Nebuvau niekada jų girdėjusi, bet buvo tikrai malonu gyvai jaustį tą gyvų instrumentų skleidžiamą vibraziją. Grupė šiaip sakyčiau verta dėmesio, tiems kurie mėgsta underground hispter stuff. Kaip lietuviai, užskaitau. Čia vieną jų dainą -- 






About this blog

Čia yra vieta, kur tokia persona, Indrė, dalinasi savo mėgstama/nauja muzika, recenzijomis, muzikinėmis mintimis ir pamąstymais. Įdomaus skaitymo!