Battle Born turas Rygoje!

Taigi, trečiadienį buvau Rygoje ir pamačiau savo didžiasias meiles, The Killers. Oooh, net trūksta žodių, bet aš nors trumpai ;D

Pirmiausia, kadangi nepirkom fan zone bilietų, į vietą nusigavom beveik lygiai lygiai penktą popiet, kadangi ant bilieto buvo parašyta, kad tada atidarys duris. Žmonių tada buvo dar visai nedaug, net pamanėm, kad ne ten stovim. bet vėliau, po truputį, po truputį jų ėmė ohoho kiek rinktis. Tai gerai, kad atėjom vienos iš pirmųjų ir, kaip sakant, užsiėmėm geras vietas. Betstovint ir belaukiant kol atidarys duris, žiūrim jau ir šešios, ir septynios, ir man net pasidarė bloga nuo to karščio ir žmonių gausos, vos nenualpau, bet šiek tiek pavaikščiojau ir atsigavau. Duris atidarė pusę aštuonių, o kol patikrino mūsų bilietus ir užsegė apyrankes, jau buvo po aštuonių penkiolika. Ir mes stovėjom vienos iš pirmų!!! 

Kaip sakiau, vietas gavom geras, buvom iš kart už fanų zonos, per patį vidurį, puikiausiai matėm legendinį The Killers žaibą! Deja, dar teko laukti iki dešimtos, kol iš vis kas pradėjo groti. Visą šou turėjo apšildyti legendinė Mančesterio grupė "James", bet ji taip ir nepasirodė. Vėliau skaičiau, kad ale jai tai nepatiko oro sąlygos (saulės nebuvo, bet buvo laaaabai karšta, nelijo, nebuvo jokio vėjo ar šiaip ko. Tai koks gi tada geras oras??) ar tai pati scena. Šiaip scena, mano manymu buvo gera. Outdoors stadionas, su ekranais, apšvietimais, nuožulniai einanti į pakalnę, suoliukai ir vietos atsisėsti toliau, o ir pati scena vidurį parko, aplink medžiai, jokio pašalinio miesto triukšmo. So, idk :// 

Žodžiu, dešimtą valandą ant scenos išbėgo Ronnie, Brandon, Dave ir Mark, ir norėdami lyg ir atsiprašyti už ILGĄ laukimą, pradėjo nuo "Mr. Brightside". Patikėkit, tada jau neberūpėjo kiek laiko buvo praleista ant kojų. Čia visas grotų dainų sąrašas -- 

Kas labiausiai glostė širdį buvo tai, kad Brandonas visą laiką šypsojosi. Nenuleidau nuo jo akių, ir, patikėkit, visą laiką jo veidą puošė šypsena! Labai maloniai bendravo su publika, vis prašydavo jos dainuot kartu (kas buvo nebūtina, visi ir taip atkartodavo kiekvieną dainos žodelį), klausė ar visi turim savo dancing shoes on (which we did!), kiti grupės nariai improvizavo su savo instrumentais (Ooh, Ronnie solo partija su būgnais).  Taip pat Brandonas kalbėjo latviškai (vienoj vietoj girdėjom net lietuvišką 'ačiū'), taip pat pasakojo apie savo gimtą Las Vegas, ir jo moto - "What happens in Vegas, stays in Vegas. But if so, there would not be us, The Killers!" :D 

(delfi.lv nuotraukos)

Visą laiką prašokinėjau, pradainavau, o per "All these things that I've done" vos neapsiverkiau. Kitą dieną buvau ir laimingai pavargusi ir liūdna, nes žiauriai norėjosi atgal. 

Žinot tą jausmą, kai tavo mėgstamiausia grupė pasaulyje, groja tavo mėgstamiausią dainą pasaulyje, ir tu tiesiog gaudai orą, net žinai, kad tai yra tikra. Vyksta, čia ir dabar! 

Myliu juos be galo be krašto, ir žinokit tikrai, čia yra tooookio lygio grupė projanti gyvai, kad būtų nusikaltimas praleisti tooookį šou. Aš tikiuosi, kad jie kada užsuks ir į Lietuvą, nes juos pamatyti tikrai verta! 

Ir nors mes kelyje praleidom ~10val ir dar 5val laukėme, aš nė sekundės negalvočiau, ar važiuoti dar. 

V V Brown's Samson

Atsimenu, kaip netyčia užtikau V V Brown dar 2010 metais, su miela dainele "Shark in the water". Tada dar jos debiutinis albumas buvo tikrai neblogas, radau jame kas patiktų ir man. Tokio retriško žavesio, 60melodijų ir šmaikštaus žaismingumo, kas ją tikrai kėlė mano akyse. 

Kas labiausiai nustebino, o ir netgi priežastis, kodėl šiandien apie ją rašau, būtų, kaip minėjau, kad nustebau, kokį didelį pokyti ši mergina padarė nuo 2010 metų. Kaip tik šviežiai išėjęs jos naujos dainos "Samson" klipas, dar nė nemačius jo, suintrigavo. Samsonas, kaip biblinė asmenybė, nelabai nuvalkiota, tačiau taip, retkarčiais sutinkama pop kultūroje. Todėl buvo įdomi jos interpretacija. Tai va, palyginimui, Jūsų dėmėsiui, pokyčia :D 

"Samson"

"Shark in the water"

"Samson" man šiek tiek primena iamamywhoamy, ar kažką tokią, ką ji padarytų. 

Vampire Weekend

Nežinau, ar yra tekę girdėti čia grupę, nes paskutiniu metu jų vardas kaip ir domunuoja visur. Ir jei bendrauji su manim, tai tikraaaai atsiklausei apie juos.
Žodžiu, keturi berniukai iš NYC sugalvoja sukurti grupę, šiek tiek ironišku pavadinimu, no intention with real vampires, but. Aš kai, domiuosi ir labai mėgstu indie muziką, esu juos girdėjusi anksčiau, net bandžiusi klausyti, bet man tada kažkaip jie neužkabino. Ir čia visai neseniai, dėl įdomumo paklausiau jų naują singlą iš naujo albumo "Diane Young". Užsikabinau. Labai. LABAI.

Daina tikrai man taip patiko, kad nusprendžiau belaukiant naujo albumo "Modern Vampires of the City" paklausyti ir senesnius jų albumus, suteikti jiems dar vieną šansą. Ačiū Dievui, už Spotify, kur tu gali klausyti beleką, tai ir ėmiau 'Streaminti' tai jų "Contra" tai debiutinį "Vampire Weekend". Ooh, visada kam nors suteikite antrą šansą. Best thing ever. Jei pirmi du albumai buvo labai žaismingi, smagūs ir nerūpestingi, tai trečias, jau šiek tiek brandesnis ir 'sunkesnis'. Bet ir ta branda, sukelia daug emocijų ir tu iš tiesų pamilsti grupę, kuri įdėjo tiek daug širdies ir darbo į kažką, kas tikrai vertas dėmesio.

Kas dar labiau atkreipė mano dėmesį į grupę, tai, na žinoma, patys berniukai. Iš mergaitiško smalsumo pagooglinau vokalistą Ezra Koenig. Ir ooh. Vien klausant jo parašytų dainų, gali pasakyti, kad vyriokas tikrai išskirtinis. Pasidomėjus, pasirodo, Ezra ne tik baigęs literatūros studijas, yra rašytojas, labai išsimokslinęs, buvęs mokytojas ir šiaip išskirtinai mąstantis vaikinas. Na ir gražus, kas be ko.  Ir pasiskaičius jo twitter accountą (@arzE) , pasijunti lyg skaitytum Doctor who scenarijų, kur arba nieko nesupranti, arba žvengi, nes tikra nesąmonė. Bet smagu, nes priplaukę gražūs menininkai yra gerai.

Moralas toks, kad grupė tikrai labai labai gera, ir jei tu neklausai Vampire Weekend, well, you are wrong. 

Didysis Getsbis

Prieš kurį laiką kalbėjau apie artėjantį Gatsbio filmą, ir vien iš matytų vaizdų, jau jį vainikuoju laukiamiausiu mano šių metų filmu. Iki filmo premjeros Lietuvoje lygiai savaitė, ir aš iki to laiko sau buvau pasižadėjusi perskaityti knygą ir į filmą eiti pakėlusiai galvą, ale žinodama kame čia reikalas. Tiesą sakant, planavau knygos iki premjeros nebaigti, su savo tempais ir kitais reikalais, tačiau, pasiėmusi knygą į rankas, negalėjau jos paleisti. Daugybę kartų nusivildavau didžiąja klasika, tačiau šį kartą knygą ryte surijau.

Pati knygą pirmiausia patraukė tuo, kad pagrindinį knygos kaltininką - Getsbį, sutinkame tik įpusėjus knygai. Knygos pradžioje, šią išskirtinę asmenybę gaubia paslaptis, didžiulis miglos uždangalas. Apie Getsbį sklando įvairios legendos, tačiau niekas nesibodi įsitikinti, kas tiesa kas ne. Getsbio vardas keliauja iš lūpų į lūpas, su didžiu susižavėjimu ir susidomėjimu visi mini jo vardą, net be kvietimų eina į jo įspūdingus vakarėlius, tačiau nė nesusimąsto užkalbinti tyliai, į viską iš šalies, žiūrintį  vakarėlių šeimininką.  

Pati knyga pilna paprastos gyvenimiškos magijos. Tos magijos, paprastuose dalykuose, kuriuos įžvelgia ne visi. Labiausia įstrigęs momentas, kai Getsbis, vakarais vis išeidavo į prieplauką ir stebėdavo kitapus kranto esančią žalią šviesą, kuri sklido iš Deizės, esančios kitoje prieplaukos pusėje, namų. Getsbis tikėjo žalia šviesa, ji jam buvo pats paprasčiausias, pats tyriausias vilties spindulėlis, motyvacija gyventi toliau ir kiekviena dieną pasitikti su viltimi, kad gal šiandien ta diena, kai visas mano gyvenimo darbas atsipirks. Visa, ką jis padarė vardan svajonės, vardan savo kasdien vykdomų tikslų, vardan to užsispyrimo, kuris leido jam kasdien vis žengti žingsnį tikslo link. 

Tai tikrai didingai didinga knyga. Klasika, verta dėmesio. Pati istorija gal ir ne tokia įspūdinga ar magiška, tačiau įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutinio atodūsio. Kai visas vanduo nusidažė raudonai, žalia šviesa užgeso, tačiau niekas nenuėjo perniek, tai istorijoje paliko savo žymes, pėdsakus, kuriais vis dar kantriai seka skaitytojai. Legendos apie Getsbį niekada nenutils.  

Vakar nusipirkau seniai svajotą "Lolitos" knygą. Tikiuosi dar vienos įsimintinos ir įtraukiančios kelionės. 

The 20/20 Experience

Pirma noriu pasveikinti su džiugia žinia -- nuo antradienio Lietuvą pasiekė Spotify! Aš atsimenu kaip naudojausi čia muzikos programa kol buvau Ispanijoje, tačiau grįžus į Lietuvą reikėjo ieškoti jos alternatyvų. Net nustėrau, kai pamačiau žinutę, jok taip, Spotify jau Lietuvoje. AMEN. Tikrai geras dalykas, pamatysit - pabandysit, nebenorėsit nieko kito. Labai rekomenduoju!

O dabar prie temos. Taigi, naujas JT albumas. Šiaip keista, nes Justin neklausau (ne išskyrus "SexyBack", ta daina wow..), bet šiaip ponas Timberlake man patinka kaip žmogus, kiek stebėjau jo pasirodymus SNL, ar šiaip kaip aktorius/komikas jis tikrai super. Taigi, ir parsisiunčiau "The 20/20 Experience". Pirmiausia, viršelis, eeeem. Well. Manau buvo siekiama kažko modernaus, šiuolaikiško, tačiau iš tolo atrodo, tarsi mutavęs vabalas. Bet kokiu atveju, ploju už pastangas. Pats albumas man krito į akis dėl dainų ilgio. Visos dainos albume ~8 min ilgio. Nežinau kaip jums, bet man kuo faina ilgesnė, tuo geriau. Va čia skirtingai nei su grupe The Vaccines, kur dainos ilgis ~2 min. Kitos dainos net tokio ilgos nėra. Pradedi klausyti, o nė nespėjus pasidžiaugti - jau ir viskas. Užtat Timberlake albumas toooks ilgas, tooooks chillexiškai ramus.

Labiausiai iš albumo gal norėčiau išskirti dainą "Mirrors". Turbūt jau visi spėjot išgirsti ją, nes tikrai, įsijungusi kokį muzikinį kanalą tikrai esu mačiusi. Ir ne kartą. Tiesa, video manęs labiausiai nesužavėjo. Nes vis įsivaizduoju režisierius apsikrovusius piešinukais ir lapų krūvomis, bandančius padaryti kažką nebanalaus ir hipsteriškai nesuprantamo, o tuo pačiu ir labai aiškiai išreiškiant mintį, tačiau nieko nepaaiškinant. Žodžiu. Man iš video patiko tik pabaiga, kur tiesiai šviesiai, JT ir veidrodžiai. Super. Daugiau man nieko ir nereikėjo. Va žemiau video, jei kas dar nespėjot užmesti akies.

O šiaip, aplamai, albumas vertas vieno iš geriausių albumų, jau išleistų 2013taisiais vardo. Ilgas, jausmingas, šiltai ramus ir muzikaliai originalus darbas.  Kiekvienai dainas buvo skiriamas labai didelis dėmesys, vis jaučiasi nauja istorija, naujas jos pateikimo būdas. Kaip minėjau, dainos ilgoooos, ir atrodo, kad kiekviena daina turi 'hidden track', kartais net geresnę už pirmą dalį. Tad siurprizas po siurprizo. Klausai, ir suki iš naujo, nes nespėjai į save sugerti viso gėrio. Skanaus.

The Great Gatsby

Šių metų didžiausias "wish listas"  yra šitas filmas -- The Great Gatsby. by the one and only F. Scott Fitzgerald. Kaip tik neseniai nusipirkau knygą, originalo kalba. Knyga nedidukė, trumpa, bet matomai didinga, kad net iki šiol aktuali. Dar jos neskaičiau, šiuo metu esu užsivertusi su mokslais ir darbais (ir kaip kiti jais laisvai žongliruoja, uhh?), bet jau trinu rankas ir nekantrauju ją perskaityti. Dažniausiai ta didžiaja klasika nusiviliu, tikiuosi čia ne vienas iš tų atvejų.

Pirmiausia, kas patraukia akį oficialiame posteryje, tai tie, kaip sakau, Florence and the machine elementai, suteikiantys koncervativumo ir, kažkokio keisto futuristinio braižo. Taip pat pati kompozicija nuostabi. O akys fone, kaip spėju tribute originaliam knygos viršeliui, bet čia tik mano spėjimas. Pakolkas esu ir patenkinka aktorių atranka. Po "Django Unchained" labai pradėjau prijausti Leonardo Di Caprio, nors šiaip iki šiol jis man nelabai ir tepatiko. Greičiausiai viskas priklauso nuo vaidmens, bet forever and ever, jis liks tas vargšas Jack Dawson, nuskendęs, nes ant tų medinių durų jam neužteko vietos. Taip pat man keista matyti Tobey Maguire. Kaip tik neseniai žiūrėjau Spider-Man 3 (Emo spidermanas, gal ir nieko, bet šiaip labai prasta idėja), ir miriau juokais. Ne gerają prasme. Man buvo jo gaila. O kur jis dar yra vaidinęs? Hmm. Carey Mulligan atrodo labai mielai, tie 20s rūbai, uuuh. Žiūri filmo trailerius ir seilėjiesi. Kad taip realiai juos pamatyti. Bet va, taigi, ji, kaip minėjau labai mielai atrodo, tikiuosi ir filme bus malonu į ją pažiūrėti. Irgi, didžiausios simpatijos Isla Fisher. Nuostabi jinai. Vėlgi, neatsižiūriu į jų apdarus. va čia tai aukštoji mada. 

 Šis filmas taip pat dėmesį traukia savo saoundtraco unikalumu ir tokiu muzikantų dėmesiu. Tiek specialiai filmui kurtų dainų! Traileris, įdėtas šiek tiek aukščiau, ir parodo specialiai filmui sukurtų dainų popuri. Pirmiausia, Beyonces perdainuota Amy Winehouse "Back To Black" versija. Įdomus pasirinkimas. Amy versija iš koto verčianti, o Bey versija turėtų rauti stogą. Antra girdėtina daina, nauja Lana Del Rey filmo interpretacija "Young and Beautiful". Aš labai šiaip ribotos nuomonės apie Laną, todėl nelabai daug ko ir tikiuosi iš jos. Kaip kažkas sakė, bent jau tikiuosi, kad į "Club 27" ji nepateks.   Ir trečioji traileryje girdima daina, yra mano mylimosios Florence Welch interpretacija "Over the Love". Aš Florenciją myliu be galo be krašto, ji yra nuostabi nežemiška butybė, ne iš šio pasaulio. Tobula moteris ir didžiulis autoritetas. Graži tiek vidumi tiek išore. Jos dainos premjeros labiausia ir laukiu. Nes, kol fanai nekantriai laukia naujų albumų, jis bent kartą metuose sukuria kokią dainą kokiam filmui. 

Taigi, kultinė knyga, įspūdingai atrodantis filmas ir kvapą gniaužiantis soundtrackas. Kas gali būti geriau? Oh, tik sulaukti premjeros! 

Doctor Who

Net neabejoju, kad kiekvienas esate bent per vieną ausį girdėję apie Doctor. Ne? Ooh..

Doctor Who yra britiškas serialas, jau skaičiuojantis savo 50 metų eteryje jubiliejų (1963 - forever) apie ateivį time lord save pasivadinusi The Doctor kuris su savo erdvėlaiviu, pavadinimu TARDIS (Time and Relative Dimension in Space), keliauja per laiką ir erdvę. Easy eh? Įspėjimas - logikos šiame seriale kaip ir nėra daug. Vis žiūri ir pagauni save galvojančią - WHAT? Bet visgi, serialas taip įtraukia, kad eidamas gatve imi žvalgytis, gal kur netikėtai pasirodys mėlyna telefono dėžutė, su daktaru viduje. 

Mano pažintis su Daktaru prasidėjo tik prisijungus prie Tumblr benduomenės. The Whovians, daktaro fanai, ten yra labai aktyvus tik tikrai kovoja už savo fandome. Bet man prireikė labai daug laiko, kad imčiau pradėti. Labai bijojau pradėti žiūrėti jį, dabar net nežinau kodėl. Visgi, prisiverčiau, parsisiunčiau 2005 sezoną, kuriame pirmą kartą pristatė Nine, devinatjį daktarą. 

The Doctor, yra unikalus.Jis paskutinis išlikęs Time Lord po jų ir būtybių pavadintų Daleks karo. Kai Time Lords artėja prie mirties, jie turi unikalų sugebėjimą apgauti mirtį ir generuotis. Dabar jau eina jo vienuoliktoji generacija. Pasak seną Time Lord legendą, vienas gali generuotis 13 kartų. Tai dar viskas prieš akis ; )

Taigi, NINE. Devintasis daktaras. Mano pirmasis! 

Vos po kelių epizodų spėjau įsimylėti jo humoro jausmą. The sassiest doctor. Kandūs komentarai ir daug juoko! Aktorius Christoph Eccleston puikiai pasidarbavo. Deja, jis tepabuvo vieną sezoną, t.y 13 nuostabių epizodų. Jo kompanionė, Rose, įkūnyta aktorės Billie Piper, sezono pabaigoje, sugėrė visą TARDIS energiją, kurios nesugebėjo suvaldyti. NINE ją sugėrė, ir deja, turėjom su juo atsisveikinti. 

Ir tada įvyko generacija ir čtai TEN. Dešimtasis daktaras įkūnytas aktoriaus David Tennant. Ahh, dešimtasis. Daktaras, kuris privers jus įsimylėti. Kiekvienas epizodas su juo buvo šventė, nuostabus nuotykis ir pramoga. Tennant buvo nuostabus daktaras, pasilikęs net trim sezonams, kiekvienam sezonui susiradęs ir po naują kompanioną. Pirma su juo pasiliko jau pažįstama Rose, kuri deja netyčia buvo "įsiurbta" į paralelinį pasaulį, iš kurio kelio atgal nėra. Liūdnas ir pasimetęs Daktaras tada sutinka Martha Jones, nuostabiai nuovokią būsimą daktarę, kuri iki ausų įsimyli daktarą, tačiau daktaras jos nepastebi. Vietoj to, jis iš jos padaro kareivę, stiprią moterį. Vėlgi, ji nusivylusi palieka daktarą. Tada į peizažą įsipaišo Donna Noble, amžina praktikantė, vis nerandanti sau vietos po saule. Sezono pabaigoje, ji tampa pusiau-doctor-pusiau-human, ir vėlgi nesusitvarko su tuo užmoju, ir daktaras yra priverstas jai tiesiog palengvinti dalią, ir tiesiog ištrinti jos prisiminimus. Visus tuos nuostabius kartu patirtus nuotykius... The one that forget. 

Iš dešinės - Rose Tyler, daktaro širdies skausmas ir susižavėjimo objektas. Raudonplaukė - Donna Noble, daktaro galvos skausmas. Jei ji būtų buvusi, kai dar buvo NINE, serialas butų virtęs "Who can be sassier?". va čia būtų reginys. Paskutinė - Martha Jones. Nuostabiai nuovoki ir karinga moteris, padariusi daug gera, ir nesiliovusi, net kai nebekeliavo su daktaru. 

Dabar, peršoksiu prie ELEVEN, vienuoliktojo daktaro, kurį vaidina Matt Smith. Tikiuosi daugybės atsakymų į daugybę iškilusių klausimų, per tuos jau peržiūrėtus sezonus, taip pat daugybės naujų ir įstabių nuotylių ir kelionių! 

Žodžiais neapsakysi ką jaučiu šiam serialui. Suprantu, kodėl jau net 50 metų žmonės jį žiūri ir myli ir vis nori dar! Labai norėčiau, kad šitoks pasaulis, kokį vaizduoja serialas būtų tikras. Kad būtų Time Lords, kad jie su savo TARDIS vis atrirastų tai šen tai ten, o daktaras, pradaręs mėlynas telefono būdelės dureles, ištiestų ranką ir pakviestų keliauti kartu. Allons-y!!! 

Sacrilege

Seniai jau klausau Yeah Yeah Yeahs muzikos, ir mano Last.FM gali paliūdyti, kad jie vieni mano mėgiamiausių. Viena iš tų skaniai susklausančių grupių, kurį įlenda į galvą ir nė nepastebi, kaip imi niuniuoti jų dainas, o skaičiukai jau suka ne vieną šimtą...

Šį pavasarį YYYs grįžta su nauju albumu "MOSQUITO". Pirmą singlą jau buvo galima paklausyti kuris laikas, tačiau šiandien pasirodė ir klipas. 

"Sacrilege" viena iš tų dainų, kuri įtraukia nuo pirmos sekundės savo chilleksu, užkabina, o ant galo dar ir bombą numeta. Tas choras gale, oooh. 

Klipas sakyčiau labai jų stiliaus. Messed-up-mind-fuck. Bet gerai susuktas. Ir hey, čia gi Lily Cole. 

Taigi. Šita daina, mano nuomone, užkėlė aukštą kartelę artėjančiam naujam albumui. Visai ne taip, kaip oficialus albumo coveris. Na taip, ten gi uodas, bet the fuck.. Na, visgi, matau YYYs dvasios. Kaip sakiau, kartelė užkelta aukštai. 

Battle Born

Vos laikausi neįsijungusi caps lock mygtuko, nes tiesiog norisi rėkte rėkti.
ŠIĄ VASARĄ PAMATYSIU THE KILLERS.

Kas mane pažįsta, žino, kad juos dievinu. Dieve mano, niekada nebūčiau patikėjusi, kad jie bus taip arti. Širdis skaudėtų, praleisti tokį šansą. Tokią grupę.

Dar prie Mikos koncertą, juokavom su klasioku, kad na jei kada The Killers atvažiuotų, tai jau ten tikrai būsim. Aišku, tada buvo juokai, nes dieve mano, kas gi čia važiuos. Visgi, taip, Lietuvą jie pralenks, bet Riga čia pat! Tai va, bilietai rankose, lūkeščiai iki dangaus, ir bemiegės naktys.

IKI GIGO LIKO 95 DIENOS.

Dabar klausau visas dainas iš eilės, ir verkiu, nes jų muzika tokia gera, žodžiai taip puikiai dera tarpusavyje ir aš taip juos myliu.. (ღ˘⌣˘ღ)

Jų naujas albumas, kurio dar deja neturiu (Bet greit!!!) šiek tiek skiriasi nuo senųjų, nes yra brandesnis. Kaip geras vynas, ilgai lauktas, brandintas ir prisotintas laiko. Battle Born, like a dark horse running in the fantasy. Ar galit patikėti?? 

Inertiškos Dujos

Sėdi sau darbe, kalbi su kolegomis protingomis temomis, apie knygas, filmus, kai staiga tema peršoka link teatro. "Oh, kaip seniai bebuvau teatre", netyčia išsprūsta. Kolegė išpūčia akis "Nejaugi? Kaip tik pažįstu vieną režisierių, norėtum eiti su manim kada?". Na žinoma. Pertraukėlės pabaiga, einam atgal dirbti. 

Po poros dienų prie manęs prieina ta pati kolegė, su pakvietimu į teatrą. "Suveikiau. Einam?". 

Va taip netyčia atsidūriau Tomo Jašinsko spektaklyje "Inertiškos dujos". Mano kolega, profesionali vertėja, kaip tik vertė pjesią, todėl turi privilegijos kviesti svečius. "Finer Noble Gasses" buvo some fucked up shit. 

Keturi rokeriais svajojantys jaunuoliai, leidžia dienas bute, vieną po kitos gerdami spalvotas piliules ir žiūrėdami televizorių. Kai televororių 'išpiria' vienas iš apsvaigusių kambariokų, į istoriją įpainiojamas ir kaimynas, drovus jaunuolis, giliai laukęs užgniauštas nuoskaudas, ir šiek tiek kontakto su laisvės pojučiu besimėgaujančiais jaunuoliais ir jo nuoskaudos virsta kraujo dėmėmis išmargintais marškiniais ir dideliu peiliu rankoje. "Imk, dar suvalgyk tą rožinę.. O poto dar ir mėlyną piliulę..". 

Kandūs dialogai ir painus siužetas, priverčiantis smegenis suktis, kad ko nepražiopsotų. Nepasakyčiau, kad labai patiko, ar kad labai nepatiko, tieisog vietomis žiūri, aktoriai vaidiną sceną, ir ta "gilesnė mintis"  tiesiog bado akis. Tai buvo tiesiog, drąsus, šokiruojantis spektaklis. 

Speltaklio pabaigoje, gyvai grojo grupė The Colours of Bubbles. Nebuvau niekada jų girdėjusi, bet buvo tikrai malonu gyvai jaustį tą gyvų instrumentų skleidžiamą vibraziją. Grupė šiaip sakyčiau verta dėmesio, tiems kurie mėgsta underground hispter stuff. Kaip lietuviai, užskaitau. Čia vieną jų dainą --