Seniai jau klausau Yeah Yeah Yeahs muzikos, ir mano Last.FM gali paliūdyti, kad jie vieni mano mėgiamiausių. Viena iš tų skaniai susklausančių grupių, kurį įlenda į galvą ir nė nepastebi, kaip imi niuniuoti jų dainas, o skaičiukai jau suka ne vieną šimtą...
Šį pavasarį YYYs grįžta su nauju albumu "MOSQUITO". Pirmą singlą jau buvo galima paklausyti kuris laikas, tačiau šiandien pasirodė ir klipas.
"Sacrilege" viena iš tų dainų, kuri įtraukia nuo pirmos sekundės savo chilleksu, užkabina, o ant galo dar ir bombą numeta. Tas choras gale, oooh.
Klipas sakyčiau labai jų stiliaus. Messed-up-mind-fuck. Bet gerai susuktas. Ir hey, čia gi Lily Cole.
Taigi. Šita daina, mano nuomone, užkėlė aukštą kartelę artėjančiam naujam albumui. Visai ne taip, kaip oficialus albumo coveris. Na taip, ten gi uodas, bet the fuck.. Na, visgi, matau YYYs dvasios. Kaip sakiau, kartelė užkelta aukštai.
Vos laikausi neįsijungusi caps lock mygtuko, nes tiesiog norisi rėkte rėkti.
ŠIĄ VASARĄ PAMATYSIU THE KILLERS.
Kas mane pažįsta, žino, kad juos dievinu. Dieve mano, niekada nebūčiau patikėjusi, kad jie bus taip arti. Širdis skaudėtų, praleisti tokį šansą. Tokią grupę.
Dar prie Mikos koncertą, juokavom su klasioku, kad na jei kada The Killers atvažiuotų, tai jau ten tikrai būsim. Aišku, tada buvo juokai, nes dieve mano, kas gi čia važiuos. Visgi, taip, Lietuvą jie pralenks, bet Riga čia pat! Tai va, bilietai rankose, lūkeščiai iki dangaus, ir bemiegės naktys.
IKI GIGO LIKO 95 DIENOS.
Dabar klausau visas dainas iš eilės, ir verkiu, nes jų muzika tokia gera, žodžiai taip puikiai dera tarpusavyje ir aš taip juos myliu.. (ღ˘⌣˘ღ)
Jų naujas albumas, kurio dar deja neturiu (Bet greit!!!) šiek tiek skiriasi nuo senųjų, nes yra brandesnis. Kaip geras vynas, ilgai lauktas, brandintas ir prisotintas laiko. Battle Born, like a dark horse running in the fantasy. Ar galit patikėti??
Sėdi sau darbe, kalbi su kolegomis protingomis temomis, apie knygas, filmus, kai staiga tema peršoka link teatro. "Oh, kaip seniai bebuvau teatre", netyčia išsprūsta. Kolegė išpūčia akis "Nejaugi? Kaip tik pažįstu vieną režisierių, norėtum eiti su manim kada?". Na žinoma. Pertraukėlės pabaiga, einam atgal dirbti.
Po poros dienų prie manęs prieina ta pati kolegė, su pakvietimu į teatrą. "Suveikiau. Einam?".
Va taip netyčia atsidūriau Tomo Jašinsko spektaklyje "Inertiškos dujos". Mano kolega, profesionali vertėja, kaip tik vertė pjesią, todėl turi privilegijos kviesti svečius. "Finer Noble Gasses" buvo some fucked up shit.
Keturi rokeriais svajojantys jaunuoliai, leidžia dienas bute, vieną po kitos gerdami spalvotas piliules ir žiūrėdami televizorių. Kai televororių 'išpiria' vienas iš apsvaigusių kambariokų, į istoriją įpainiojamas ir kaimynas, drovus jaunuolis, giliai laukęs užgniauštas nuoskaudas, ir šiek tiek kontakto su laisvės pojučiu besimėgaujančiais jaunuoliais ir jo nuoskaudos virsta kraujo dėmėmis išmargintais marškiniais ir dideliu peiliu rankoje. "Imk, dar suvalgyk tą rožinę.. O poto dar ir mėlyną piliulę..".
Kandūs dialogai ir painus siužetas, priverčiantis smegenis suktis, kad ko nepražiopsotų. Nepasakyčiau, kad labai patiko, ar kad labai nepatiko, tieisog vietomis žiūri, aktoriai vaidiną sceną, ir ta "gilesnė mintis" tiesiog bado akis. Tai buvo tiesiog, drąsus, šokiruojantis spektaklis.
Speltaklio pabaigoje, gyvai grojo grupė The Colours of Bubbles. Nebuvau niekada jų girdėjusi, bet buvo tikrai malonu gyvai jaustį tą gyvų instrumentų skleidžiamą vibraziją. Grupė šiaip sakyčiau verta dėmesio, tiems kurie mėgsta underground hispter stuff. Kaip lietuviai, užskaitau. Čia vieną jų dainą --
Sveiki atvykę į pirmą mano 2013 metų postą. Kažkaip apleidau šią vietelę, bet čia gal todėl, kad paskutiniu metu vis daugiau ir daugiau laiko skiriu filmams. Užpernai, kai pirmą kartą pamačiau Fight Club, iš naujo įsimylėjau kino meną ir jo nepaprastą savybę perteikti svarias visuomenės problemas, o ir šiaip susimastyti ir geriau pažinti save bei aplinkinius. Taigi per paskutinius dvejus metus dariau daugybę filmų maratonų, peržiūrėjau visus iki šiol nufilmuotus filmus su Edward Norton, Joseph Gordon-Levitt, Tom Hiddleston, taip pat visus Quentin Tarantino darbus (išskyrus Django, kantriai laukiu kada jis bus kinuose, nes noriu išbandyti, kaip atrodo Tarantino Didžiajame ekrane), taip pat visus Wes Andersono kūrinius. Peržiūrėjau tokias klasikas kaip Star Wars ir Krikštatėvis, sėmiausi įkvėpimo iš amžinojo jaunimo herojaus Ferris Beuller, išgyvenau po pamokinę veiklą su Breakfast Club ir nuėjau papusryčiauti pas Tiffany :) Vis dar esu vidury maratono skirto Ewen McGregor, o taip pat vis iš lėto žiūrinėju, ką savo arsenale turi Hugh Jackman.
Jei jau apie jį, tai norėčiau pabrėžti, kad visiškai iki ausį jį įsimylėjau dar kokioje aštuntoje klasėje, kai pirmą kartą pamačiau Van Helsingą. Taip, čia buvo tas kertinis akmuo pastūmėjęs mane įsimylėti Marvel X-menus, bei imti sekti jo karjerą. Kiekvienas savo idol linki pačio ko geriausio, ne paslaptis, kad Hugh šiais metais yra nominuotas Oskarui už Jean Valjean vaidmenį "Les Miserables". Filmas sulaukė tokio populiarumo, kad norint jį pamatyti, man reikėjo laukti gerą mėnesį ir tik tada sėdėti apytuštėje salėje (su keliomis labai jau posh poniutėmis, atėjusiomis pasikultūrinti). Filmas buvo nuostabus, vietomis buvo sunku sulaikyti ašaras, tiesiog sėdėjau ir tyliai save raminau, kad imčiau ir nepravirkčiau.
Prieš eidama į šį filmą, nebuvau skaičiusi nei knygos, nei labai domėjausi istorija. Žinojau, kad tai bus miuziklas ir įvykiai rutuliosis po didžiosios Prancūzų revoliucijos. Visiškas istorijos nežinojimas man turbūt net padėjo, nes smalsiai sekiau įvykius ir nuoširdžiai jaudinausi, kas vyks toliau. Nors vietomis buvo dideli istorijos šuoliai, ir man visiškai iki dabar smalsu, kaip Jean iš ex-kalinio, vergo ir net nusikaltėlio, per beveik dešimtmetį persivertė ir susitvarkė gyvenimą taip, kad patapo padoriu ir gerbiamu miestelio meru. Arba kaip Russel Crowe personažas paaukojo savo visą gyvenimą vieno nusikaltėlio paieškoms, visiškai nepailsdamas ir pasiaukodamas. Ir kaip prireikė vos kelių žodelių palenkti jo gležną pasaulio supratimą taip drastiškai.
Visgi, filmas buvo gražus, labai gražus, liūdnas ir pamokantis. Aišku, iš jo ko nors pasisemsi, jei atidžiai žiūrėsi ir leisi jam paliesti tavo širdį. Teko girdėti, kad žmonės žiūrėdami filmą tepasako, koks jis nuobodus ir kad istorija visiškai neverta dėmesio. Labai liūdna, nes atsimerkus, galima labai daug pamatyti :)
Visai šviečia grupė iš UK, Spector. Šiuo metu jų sąskaitoje vienas solinis albumas, keletas video klipų ir Europinis turas apšildant Florence and the machine. Beje, jos dėka ir sužinojau apie šią indie rock grupę. Tiesa, epitetas, kurį Flo pavartojo buvo - "My new style gods". Kaip žinia, Flo turį išskirtinį stilių ir skonį, tad nusprendžiau jais pasidomėti. He he ..
Taigi, penki stilingi vaikinukai iš Londono susibėgo ir susidainavo. Solinį albumą "Enjoy it while it lasts" išleidų šių metų rugpjūčio viduryje, tačiau didelio fuss tarp masinio klausymo produktų nesulaukė. Bet kaip visai šviečia ir jauna grupė, ir dar tokio žanro, tikiuosi jiems nereiks laukti stebuklo, kaip tai nutiko su fun.
Enjoy it while it lasts
Nesukant žodžių į vatą - albumas laaaaaabaaaai geras. Labai šviežias, gaivus ir lengvas. Negaliu atsiklausyti!!! Vienas iš tų gerųjų metų atradimų, kuriuos norisi klausytis ir klausytis. Norisi išmokti dainų žodžius ir vėliau juos dainuoti iš širdies! Norisi, kad jie taptų savi, lyg šeimos nariai, kai išgirdus pirmus dainos akordus nereiktų sukti galvos, aš žinau šitą dainą ar ne. Lyricai nenuvalkioti ir net banali meilės tema atkleidžiama iš kitos pusės. Tiesa daugiau happy relationship not going so well. Poor guy. Bet čia kaip Tomas iš "500 days of summer" - reikia nusiimti rožinisu akinius ir pažvelgti į viską kaip yra, ir neiškot klaidų, kai jos jau padarytos.
Po jau daugybės albumo perklausų (ohh, taip, aš jo neatsiklausau!!!) galiu pasakyti, kad iš visų greitų albumo dainų, man visgi mėgstamiausia (šiuo metu) lėčiausia albumo baladė "Lay Low".
Kas dar labai patiko, kad albumo pavadinimą albume grupė labai įdomiai ir originaliai "įkišo". Po vienos dainos (Upset Boulevard) girdimas lyg ir tyčinis įspėjimas -- "Warning. This is a musical emergency. Piracy is a crime. Home-tapping is killing music. Keep it legal. Enjoy it while it lasts. Mwahaha".
Nors šiaip, tikrai nepasakyčiau, kad albume yra silpnų dainų. Tai labai retas atvejams, ypač naujokams su debiutiniais albumais, bet tikrai manau, kad turiu šiokį tokį skonį šiame reikale, tad drąsiai tvirtinu, kad bent jau paklausyti keletos dainš tikrai verta. Jie gi šaunuoliai :))
Šiuo metu, kaip tik antrą kartą perklausau šį albumą, ir net keista, nes dažniausiai, labai labai laukiu albumu, paklausau kartą, šiek tiek nusiviliu, per prievartą klausau antrą kartą, ieškodama to kabliuko. Ellie Goulding pirmą albumą "Lights" klausiau. Albumas neblogas, tačiau to kabliuko neradau. Tada man patiko, kad ji pati rašo dainas, patiko, kad ji labai išvaizdi mergina, ir patiko, kad jos balsas įdomiai skamba. Skamba kaip visai nebloga kombinacija, tačiau tai nebuvo toks albumas, kurį klausyčiau ir klausyčiau. Net MP3 turėjau kelias dainas, tačiau jas kažkaip ir prasukinėjau. Būna tokių dainų, oh būną.
Apie antrą jos albumą sužinojau atsitiktinai, kadangi neseku Ellie karjeros ir nelabai domiuosi jos naujausia veikla. Tiesą sakant, man į akis krito albumo viršelis ir pavadinimas. "Turėtų būti geras" - pamaniau. Ir parsisiunčiau. Jau po pirmų dviejų dainų supratau, kad šitas albumas neužsigulės mano laptopo kietajame diske. Bus klausomas. Yes.
Albumo skambesys labai šiuolaikinis, daug elektros, tačiau ne autotune. Labai pagirtina, ir gerai, nes jos balsas tikrai unikalus ir puikiai klausos. Šiaip, natūraliai jos balsas puikiai skambėtų ramaus, Taylor Swift ar Colbie Caillat, stiliaus dainoms, tokioms, kur žodžiai užgožia viską, ir jų klausomasi, dėl lyricų, kur balsas švelnus švelnus ir plaukiantis, klausai ir net saldu. Taigi, dabar įsivaizduojam tokį gražų, plaukiantį balsą ir Florence and the Machine tamsius lyricus, su Calvin Harris elektrine muzika fone. Tiesiog nuostabus kontrastas. Tikrai, labai sveikintina. Jei čia buvo eksperimentas, jis tikrai puikiai pavyko. Daug atlikėjų bando įtikti dabartinėm muzikos madoms, ir tikrai nedaug kam tai pavyksta. Drąsiai pridedu širdį prie širdies - šį kartą Ellie tai puikiai pavyko. Ir jei net esat prieš tokią muziką, siūlau bent paklausyti.
Visos albumo dainos kartu ir labai panašios, o tuo pačiu visos skirtingos. Klausai, ir "O, šita gerai", "O, ir šita". Ko gero, dabar, net nėra dainos, iš šio albumo, kuri nepatiktų, ir kuriai last.FM neuždėčiau "širdutės", taip išreikšdama savo simpatiją vienai ar kitai dainai. Labiausiai įsiminė, žinoma, titulinė "Halcyon", taip pat pirmas singlas "Anything Could Happen". Kažkuo sužavėjo "Atlantis", " I know you Care", "Explosions", "Figure 8", "Only You", "Joy" o tokios dainos, kaip "Dead in the water" ir "My Blood" tiesiog šaukte šaukiasi antraštės - "Įkvėpta Florence and the Machine". Man tai patinka. Nemėgstu banalumo, ir dažniausiai albume ieškau ko nors šokiruojančio, įkvepiančio, ar tai būtų melodija, ar žodžiai, ar tas vadinamasis kabliukas.
Atsimenu, labai labai bijojau išgirsti naujas No Doubt dainas, nes aš juos dievinu nuo pat tų dienų, kai man buvo 5keri ir pirmą kartą išgirdau "Don't Speak". Bet taip pat labai labai ir laukiau išgirsti, ką jie naujo sukurs. Laukti reikėjo ilgai, nuo paskutinio jų albumo "Rock Steady" išleidomo 2001m, praėjo visi 11 metų. Labiausiai bijojau, kad mano vaikystės didvyriai mane nuvils ir teks lieti ašaras n-tajį kartą klausant "Tragic Kingdom".
Ilgas laukimas baigėsi, ir vakar visur užgrojo pirmas comeback singlas "Settle Down". Labai bijojau, kad jie mes savo reggie ir ska stiliaus skambesį ir užkibs už ko nors šiuo laikiško. Bet, jie gi No Doubt niekada nenuvils. Po kelių "Settle Down" perklausų, iš naujo įsimylėjau ir grupę ir visą ką man primena jie.
Čia video:
Dažnai būna išgirdus naują mėgstamo atlikėjo dainą, apima nusivylimas, tačiau ne šį kartą. Dainą iš kart pamilau ir vis spaudau repeat mygtuką. Klipas taip pat paliko gilų įspūdį, ne vien dėl to, kad nei Gwen nei vaikinai visiškai nesensta (Gwen šiuo metu 42!) tačiau ir tuo, kad klipe matau ne tik besihuginančius grupės narius, tačiau ir senus gerus muzikantus pažįstamus iš No Doubt DVD, o taip pat šmestėli Gwen solo laikų šokėjos Harajuku Girls. Kaip viena didelė šeima ;''')
Belieka sulaukti naujo albumo, iki kurio išleidimo neliko nė 100 dienų!!! Žmonės, jie grįįįįžo!!!
Šis ruduo, bent man, jau nusimato labai neblogas. Trys mano mėgstamiausi atlikėjai/grupės ruošia naujus įrašus paleisti į pasaulį. Kas begali būti geriau? :)
Ką gi, pirmiausia mano visų laikų mėgstamiausias garbanius Mika, ilgai tempęs savo trečią albumą "The Origin Of Love". Pirmiausia, buvo sakoma, kad vyrukas savo albumą išleis metų pradžioje, kovo mėnesį, tačiau kovas ėjo ir praėjo, fanai sėdi be albumo. Vėliau Mika ramino fanus, sakydamas, kas albumas išeis vasaros pradžioj. Vasara atėjo, albumo nėr. Yra nauja daina. Ne singlas, daina. O albumas trečią kartą perkeliamas į rugsėjo mėnesį. Rudens albumas #1.
Albumas #2, kurio labai laukiu yra mano mėgstamos grupės The Killers kuri brandino albumą nuo 2008m, į tą laiką įterpę net trijų narių solinius albumus, tačiau niekada nesustojusius. Albumas vadinsis "Battle Born" ir taip pat numatomas rudenį.
Albumas #3, kurio laukiau ilgiausiai, nuo pat 2003m. yra mano mėgstamiausios vaikystės, 90st grupės No Doubt. Gal ir gerai, kad albumas buvo brandinamas tiek ilgai, nes dabar jis yra labai laukiamas, brandus ir, tikėkimės, geras. Visi skubiai sukurti albumai dažniausiai buna neišbaigti ir lėkšti, tad tikiuosi laikas padarė savo. Albumas vadinsis "Push and Shove" o pirmas singlas ir video "Settle Down" bus publišuojamas jau liepos mėnesį. Yaaay! :)
Prieš porą mėnesių, per MTV randomly pamačiau "We Are Young" klipą. Tada jis man jokio įspūdžio nepaliko, vaidinai išvaizdūs, tačiau ne tokie išvaizdūs, kad imtum googlinti jų foto, o ir klipas labai jau paprastas ir neišskirtinis. Mane užkabino daina, tačiau irgi ne iš karto. Po kokios savaitės, parsisiunčiau dainą ir po kokių trijų perklausų iš eilės nusprendžiau parsisiųsti ir ebu, šiai dienai jų išleistus albumus.
Taigi, taip prasidėjo mano pažintis su Fun. Gera grupė su pačiu blogiausiu grupės pavadinimu muzikos istorijoje. Bet rimtai, kas save grupę pavadintų "Fun."? :D
Pirmas jų albumas "Aim and Ignite" pasirodęs antroje 2010-ūjų pusėje, nebuvo pastebėtas ir nesuteikė grupei tos saldžios pasaulinės šlovės, kurios tikisi kiekvienas pradedantis atlikėjas.
Tačiau mano nuomone, albumas tikrai labai geras ir įvairus. Viena daina "Be Calm", skamba lyg nedidelis miuziklas, su visais reikiamais elementais, pakilimais ir kulminacijomis, kas yra labai įdomu ir neįprasta, tačiau kaip eksperimentas, labai vykęs ir net neįprastai norėčiau daugiau tokių dainų. Kitos dainos variuoja tarp lėtų baladžių iki greitų pop gabaliukų, tokių saldžių ir komercinių, kad net saldieji 1Direction galėtų pavydėt.
O taip pat ir albumo viršelis ironiškai linksmas ir su mintim. Kas retai pasitaiko šiais laikais, kur viena random nuotrauka, šiek tiek photoshopo ir įmantrus šriftas daro stebuklus.
Antras albumas "Some Nights" išėjęs šias metais jau susilaukė šiek tiek dėmesio po singlo "We Are Young" . Dabar man net atrodo juokinga, kaip viena daina gali padaryti tiek daug grupei ir jų šlovei. Tiesa, dabar erzina, kad žmonės pavėlavę ima jų klausyti ir sakyti "Ką tik atradau toookia dainą" ir numete "We are young" linką. Imdavo atsibosti nuėjus į FaceBook matyti iš eilės aštuonis žmonės įmetusius tą pačią dainą per dieną.
O pats albumas labiau komercinis nei pirmas ir ne toks įvairus. Bet labai jaučiasi Queen įtaka ir jų dvasia, kas man labai patiko ir užkabino. Ypač patinka titulinė daina "Some Nights", artima ir daug pasakanti.
Taigi, grupė gera, daug žadanti ir tikiuosi, neužmigsianti ant laurų ir turėsianti ne vieną sėkmingą singlą.
Vakar Mikafanų pasaulėlį sudrebino netikėta žinia, netyčia "nutekėjo" nauja Mikos daina iš dar tik ruošiamo išleisti trečio albumo "The Origin Of Love".
Dainą netyčią į pasaulį paleido Korėjos įrašų bendrovė, patweetinusi ir video ir dainą. Tačiau po kelių minučių susižiūrėjo ir tweetą ištrynė. Tačiau, what done is done. Daina jau visų fanų MP3 grotuvuose ir galvose!
Pats Mika džiaugiasi, kad fanai pagaliau turi galimybę išgirsti naujas dainas. Nors, manau, visada baisu, kad kažkas, ką taip ilgai darei ir brandinai, patekęs į pasaulį bus nusivylimas ir niekas nesupras to, kas atrodo labai normalu tavo galvoje.
Jei asmeniškai, daina nebloga. Jaučiasi, kad Mika rizikuoja ir ieško kažko naujo savo muzikai. Po pirmos perklausos piršosi mintis, kas Mika suka į populiarų Dubstep stilių, norėdamas daugiau perklausų ir platesnės auditorijos, bet po daugiau perklausų, ėmiau "įžiūrėti" Daft Punk įtaką, ypač robotizuotose detalėse. Visgi, aš ne Daft Punk muzikos fanė ir visi robotizavimai man yra nelabai priimtini ir mylimi. Visgi, pati daina aukščiausias pop muzikos lygis ir džiugu, kad Mika vėl pavarė savo stichijoj.
Visgi, labai tikiuosi, kad The Origin of Love pasižymės stilių įvairove, bei bus sutinkama šiek tiek Life In Cartoon Motion žavesio ir šarmo, kuris ir privertė mane pamilti Mikos muziką.
%20%5B2012%5D.jpg)
